Spėju, kad kiekvienas iš mūsų norėtų gyventi teisingoje, materialiai klestinčioje, tapatybę puoselėjančioje, socialinę atskirtį mažinančioje ir orias gyvenimo sąlygas kiekvienam užtikrinančioje valstybėje? Todėl galima tik paploti dabartiniam Premjerui, kuris, neabejoju, įsiklausęs į viešųjų ryšių konsultantų patarimus, paskelbė, kad pirmą kartą atkurtos Lietuvos istorijoje turime dosnų, į silpnesnių visuomenės narių poreikius orientuotą valstybės biudžetą.

Asmeniškai man šis biudžeto projektas iš tiesų yra ypatingas, nes pirmą kartą turiu galimybę, kaip Seimo narys, dalyvauti jo svarstyme, Tiesa, kolegos, kurie turi kur kas ilgesnę parlamentinio darbo patirtį, tvirtina, kad kiekvienais metais Vyriausybės atstovai įtaigauja, kad parengė ypatingą biudžeto projektą. Kita vertus, turime sutikti, kad seniai jau politiškai nebuvome tokioje palankioje situacijoje – netenka kovoti su ekonomine krize, o artimiausi rinkimai tik 2019 metais, tad lengviau atsispirti populistinėms iniciatyvoms.

Deja, pažvelgus į biudžeto projektą įdėmiau, tampa akivaizdu, kad jo rengėjai daugiausia kūrybiškumo parodė ne šio projekto rengimui, bet jo pristatymui. Tai, kad, kaip rodo įvairūs indikatoriai, dabar galime džiaugtis ekonominio augimo periodu, tikrai nereiškia, kad mūsų valstybė neturi giluminių problemų. Nemažėjantys emigracijos srautai yra kartu ir reakcija į šias problemas, ir naujų problemų priežastis.

Galiu pasidžiaugti tik dėl to, kad pagaliau esame pasiryžę įvykdyti įsipareigojimus NATO partneriams ir padidiname finansavimą krašto apsaugai. To reikalauja geopolitinė situacija. Tačiau kitose sferose „sveikas protas“ pradeda nykti, kaip ir kūrybiškumas.

Ar iš tiesų tapsime teisingesne ir jautresne visuomene, jei paprasčiausiai išdalinsime daug pašalpų ir liesime pinigus į „skylėtas“ sistemas? Ar totali centralizacija, kuri dabar vyksta Lietuvoje ir yra tas žadėtas dėmesys regioninei politikai? Kokias realias reformas Švietimo ir Sveikatos apsaugos sistemoje tikimasi įgyvendinti su tuo finansavimu, kuris numatytas dabar? Jau nekalbu apie pelenais tapusius skambius pažadus įvykdyti tikrą revoliuciją kultūros srityje. Puiku, kad pagaliau ateis struktūrinės lėšos kultūros įstaigų fasadų perdažymui, tačiau valstybės kultūros politika labai primena tragišką Gedimino kalno gelbėjimą. Gal bent iki Šimtmečio minėjimo nenuslinks – štai ir visos ambicijos.

Vienas iš esminių klausimų – ar kitų metų valstybės biudžeto projektas taps postūmių „viduriniajai klasei“ stiprėti ir gausėti Lietuvoje? Nes būtent ši laisvų žmonių klasė, kuri kuria ne tik gerovę sau, bet ir kitiems – per darbo vietas, per aplinkos grąžinimą, per gėrybių ir paslaugų įvairovę – yra kiekvienos valstybės stuburas. Ir mums gyvybiškai svarbu, kad žmonės kurtų verslą, realizuotų savo talentus ir įgytas žinias čia, Lietuvoje, o ne užsienyje.

Mes turime kelti medikams algas, nes vėliau, jei jų neliks Lietuvoje, tai mums kainuos gerokai brangiau. Mes turime keisti situaciją mokyklose jau čia ir dabar, nes mes visi esame suinteresuoti, kad mūsų vaikai būtų kuo kūrybiškesni, brandesni ir emociškai saugūs. Mums svarbu, kad mūsų vaikus mokytų patys geriausi specialistai, kurie patys jaustųsi orūs, kuriems nereikėtų lakstyti po daugybę darboviečių, kurie turėtų galimybę nuolat patys ugdytis ir būtų visuomenėje gerbiami. Mums būtina suvokti, kad gyvename pasaulyje, kuriame privalome investuoti į kultūrinės tapatybės ir refleksijos stiprinimą, nes šių laikų pasaulyje vis labiau konkuruojama kūrybiškumu, protu, o ne gamtiniais ištekliais.

Pagaliau, turime nutraukti valstybės tarnautojų „genocidą“, kai per krizę įšaldėme jiems atlyginimus, o bent menkiausio pavasario jie taip ir nesulaukė. Visos pastarųjų metų valstybės tarnybos reformos, kurių kiekviena žadėjo, kad liks mažiau tarnautojų, bet geriau apmokamų ir tikrų profesionalų, iki šiol baigdavosi valdžios aparato vis didesniu išsikerojimu – kontrolės, o ne tarnystės augimu.

Simbolinis pensijų padidinimas kitąmet netaps ilgai lauktu lūžių Lietuvos senjorų gyvenimuose. Tuo labiau, kad galiausiai didžioji dalis pensijų sugrįžta atgal į prekybos tinklų savininkų ar farmacininkų kišenes.

Deja, kitų metų biudžeto projekte paramos ambicingoms, kūrybingoms reformoms, kurios padėtų išvaduoti turimą potencialą, suteiktų viltingą perspektyvą svarstantiems ar likti Tėvynėje ar išvykti, didintų laisvų žmonių, o ne išlaikytinių, skaičių – nėra.

Aišku, čia tik projektas. Pasigirdęs garsus medikų (kažkodėl iš karto apšauktų šantažistais) balsas, regis, padės išsireikalauti didesnių investicijų į sveikatos apsaugą. Turiu vilties, kad Seime pavyks apginti papildomą finansavimą aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimams, nors ir jaučiamas akivaizdus biudžeto projekto rengėjų pasipriešinimas. Jie nusitiekę „pramušti“ biudžeto projektą su minimaliomis pataisomis ir jau yra susiskaičiavę, kad be LŽVS, socialdemokratų-darbiečių frakcijos, už naujojo biudžeto projektą, koks jis bebūtų, balsuos dar Krikščioniškų šeimų (Lietuvos lenkų) frakcija, taip pat pavieniai Tvarkos ir teisingumo bei Mišrios frakcijų nariai. Tai leistų surinkti „saugius“ 80 ar net kiek daugiau balsų. Todėl ir su opozicija valdantieji kalba su paniekos gaidele balse.

Na, o vienas kolega Seime, priklausantis valdantiesiems, privačiame pokalbyje puikiai paaiškino dabartinę situaciją: „Opozicija parėkaus ir nustos. Žurnalistai pasipiktins ir paskui viskas pasimirš. Svarbiausia, žmonėms kartoti, kad biudžetas dosnus ir socialiai jautrus, o kaip yra iš tiesų – niekas atsakyti tiksliai negali“.

Puikiai suprantu, kad mano žodžiai apie kitų metų biudžetą – „karalius nuogas“ – veikiausiai bus priimti kaip pozicija, kurios ir turėtume tikėtis iš opozicijos atstovo. Visgi labai norėčiau būti neteisus, norėčiau, kad valdantieji kitąmet maloniai nustebintų. Deja, šiandien man tai atrodo ne daugiau realu nei loterijoje išlošti milijoną. Būtent todėl sąžinė ir protas ragina mane nepritarti kitų metų biudžeto projektui. Nebent per svarstymus plenarinių posėdžių metu įvyktų stebuklas ir šis projektas iš esmės pasikeistų.