Po susitikimo Maskvoje JAV Prezidento Donaldo Trumpo Nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas patvirtino, kad Putino-Trumpo susitikimas įvyks prieš liepos 11-12 d. NATO viršūnių susitikimą. Daugeliui ištikimų kovotojų už laisvę ir demokratiją Vašingtone (ir ne tik) ši žinia sukėlė didelį nusivylimą. Daugelis išrinktų JAV Prezidentų savo santykius su Putinu pradėjo nuo panašių klaidų, kurias vėliau ištaisė, tačiau už jas sumokėjome mes visi.

2008 m. po Rusijos įsiveržimo į Gruziją vienintelė Lietuva reikalavo, kad tarptautinė bendruomenė pateiktų labai didelę sąskaitą Kremliui – kartu su Prezidentu V. Adamkumi tada aiškiai įspėjome, kad ES ir NATO nuolaidos Rusijai dar labiau paskatins jos apetitą. Istorija parodė, kad buvome teisūs, nes taip ir įvyko – tai šiandien pripažįsta visi „pragmatikai“, kurie anuomet iš principingos Lietuvos politikos juokėsi tiek užsienyje, tiek mūsų šalyje. Jeigu būsimajame susitikime su Putinu JAV Prezidentas eilinį kartą bus apgautas, savo kainą susimokėti gali tekti visam regionui.

Šiandien mūsų valstybės diplomatija turi įtempti visus raumenis, panaudoti visas savo jėgas vien todėl, kad šiame susitikime bus pažeistas esminis principas: „nieko apie mus be mūsų“ – t. y., labai tikėtina, kad mainais už paramą vienam ar kitam JAV svarbiam tarptautiniam klausimui kur nors Azijoje ar Artimuosiuose Rytuose Rusija pareikalaus didelės kainos regione.

Kokią kainą mes visi galime sumokėti ir kaip būtų galima sumažini būsimą žalą mūsų šalies interesams?

Akivaizdu, kad toks Putino susitikimas su JAV Prezidentu gali paskatinti visą bangą „atšilimų“ su Kremliumi Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Premjeras Saulius Skvernelis ir kiti dialogo su Kremliumi apologetai bus iš naujo įkvėpti ir paskatinti atnaujinti dialogą su kleptokratine Kremliaus mafija.

Kadaise tokia banga „atšilimų“ nuvilnijo ir B. Obamos „perkrovimo“ su Rusija laikais. Tuomet visi apdegė rankas, kai kurie prarado ir pozicijas, o mūsų kaimynai sumokėjo daug aukštesnę kainą – teritorijomis ir gyvybėmis. Tikėkimės, dabartinė mūsų Prezidentūra ir profesionali mūsų šalies diplomatija būsimą spaudimą atlaikys, tačiau ar ilgam?

Būsimame susitikime D. Trumpas Putinui pasiūlyti galėtų daug ką, tuo tarpu Putinas – iš esmės nieko, todėl yra tikimybė, kad šis susitikimas gali padaryti ilgalaikę neigiamą strateginę žalą ir Lietuvos interesams. Labiausiai Putinas norės, jog po susitikimo JAV sušvelnintų taikomas sankcijas. Bet koks Trumpo signalas šia linkme gali sudrebinti ir kol kas dar vis vieningos ES politikos dėl Rusijos pagrindus. Turime tam ruoštis visose ES sostinėse, taip pat ir Vašingtone, į kurį nedelsiant būtų pasiruošęs nuvykti Lietuvos Premjeras ar Užsienio reikalų ministras – tam, kad bent jau aiškiai nubrėžtume savo raudonas linijas, o gal ir išdėstytume planą, kurio dėka išvengtume „Jaltos 2“.

Didžiausias mūsų brolių ukrainiečių nuogąstavimas – kad Putinas gali bandyti apgauti D. Trumpą įvairiais taikdarystės pratimais Ukrainoje. Jeigu Putinui pavyks susitarti dėl „taikos“ Rytų Ukrainoje pagal savo sąlygas, tai viltys atkurti Ukrainos teritorinį vientisumą bus ilgam atidėtos, Ukraina ilgainiui bus parklupdyta, o Putinas su Ukraina iš karto ties rankas į Vakarus, t. y., į mus. Geresnis scenarijus – Putinas atsitraukia iš Rytų Ukrainos, žinodamas, kad daugelis Rusijos žmonių (net ir kasdien plaunant jiems smegenis Kremliaus propaganda) nepalaiko šios Rytų Ukrainos okupacijos (deja, kas kita dėl Krymo). Pats blogiausias scenarijus – Putinas ne tik įteisina savo buvimą Ukrainoje (jau nekalbant apie greitai dešimtmetį po karo okupuotą Sakartvelo bei kitas „išlaisvintas“ teritorijas) bei eina dar toliau ir pareikalauja nedidinti JAV karinio buvimo Baltijos šalyse. Legitimavus Ukrainos okupaciją iki mūsų bus tik vienas žingsnis. 2008 m. JAV padaryta klaida po penkerių metų skaudžiai atsiliepė Ukrainai. Tikėkimės, praėjus penkeriems metams po Maidano, D. Trumpas nepadarys klaidos dėl Ukrainos, kuri galėtų atsiliepti ir mūsų saugumui.   

Ką galime ir turime daryti, kad šis scenarijus neįvyktų? Nuosekliai ir nuolat dirbti Vakarų sostinėse siekiant įtvirtinti savo darbotvarkę, o ne tik reaguoti į Putiną, tuo labiau jam spausti ranką

, t.y.:

• Sustiprinti Aljanso vienybę – tiek Berlyno-Vašingtono ašį, tiek Berlyno-Vidurio Europos šalių ryšį, tiek strateginius Lietuvos-Lenkijos santykius, kurie gali būti kaip variklis, generuojant visą mūsų bendrą sinergiją. Lenkijos trijų jūrų iniciatyva turi būti užpildyta mūsų energija bei aktyviu Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos dalyvavimu. Negalime užmiršti ir Jungtinės Karalystės, kuri realios saugumo politikos kontekste niekur nedingsta. Viena ar kita forma naujo prekybos susitarimo su JAV atgaivinimas, o ne prekybos karai, būtų didelė siekiamybė.
• Įkurti ne rotuojamus, o nuolatinius JAV karinius dalinius Lenkijoje ir Baltijos šalyse, kurios visos vykdo dviejų procentų gynybai reikalavimą. Kadangi šiuo klausimu su Vokietija nepavyksta sutarti ir atgrasyti priešą iš Vokietijos šiuo metu neatrodo pats efektyviausias būdas – siūlyti perkelti JAV karius iš Vokietijos į Baltijos šalis.
• Sukurti ir įtvirtinti „Europinės Rusijos“ strategiją, kurios dėka per ateinančius dešimtmečius ilgai ir nuosekliai dirbtume su Rusijos demokratais, sukurtume lyderius, kurie ilgainiui pakeistų šią šalį ir dabartinę Kremliaus mafiją galutinai atitrauktų nuo Rusijos (ir jos kaimynių) naikinimo. Iki susitikimo su Putinu nuvežti ir D. Trumpui pristatyti kelis Rusijos disidentus, kuriuos išgelbėjome Vilniuje. Tegu pasikalba su nužudyto Boriso Nemcovo dukryte Žana Nemcova, tegu išgirsta, ką sako šis jaunas žmogus apie Rusijos ateitį.
• Būtina įtikinti Trumpą sugrįžti prie senos Ronaldo Reagano vykdytos paramos demokratijai politikos – juk akivaizdu, kad šiuo metu vyksta autokratijų varžytuvės su demokratijomis, ir, deja, mes jau gerą dešimtmetį pralaimime. Būtų verta tokią būsimą demokratijos paramos politiką pavadinti „Captive nations“ politika – kaip siekį išlaisvinti Rusiją ir kitas panašias šalis nuo autokratijų, kurios jau seniai padarė tiek nusikaltimų žmogiškumui, kad yra vertos mažų mažiausiai solidaraus demokratijų veikimo prieš jas, o ne šypsenų ir rankų paspaudimų, parduodant mūsų vertybes, o dar baisiau – mūsų žmones ar kaimynių šalių teritorijas.
• Sugrąžinti ES ir NATO plėtros darbotvarkę – artėjančiame NATO susitikime, tikėtina, bus pasiųsta gera žinia Makedonijai. Šiuo metu ir kitoms Balkanų šalims atveriamos transatlantinės durys, tuo pasinaudojus, turime ne tik išsaugoti „atvirų durų“ politiką ir rytų kaimynėms, bet ir įtikinti svarbiausias Vakarų sostines išsiplėsti bent į vieną – geriausią – Rytų kaimynę, tokiu būdu sukuriant teigiamą precedentą.
• Ne tik neatpalaiduoti, bet ir sustiprinti sankcijas Rusijai, visa JAV diplomatijos jėga įtikinti visas ES sostines priimti Lietuvos pavyzdžiu „Magnickio įstatymus“, kurie draustų Kremliaus vagims ir žudikams įvažiuoti į šalį ar pelnytis mūsų paslaugomis.
• Dar labiau sustiprinti mūsų bendrą veikimą su JAV hibridinėje erdvėje – jungtinės kibernetinio saugumo, informacinių karų ir panašios pajėgos šiuo metu iš esmės inicijuojamos. Užbaigti bendrą darbą energetinio saugumo srityje – ne tik sujungti mūsų regioną likusiais dujų ir elektros ryšiais, bet ir toliau daryti maksimalų spaudimą ne tik dėl „Nord Stream 2“, bet ir dėl Kremliaus Astravo atominės elektrinės (AE). Atominių ambicijų atgaivinimas regione seniai būtų reikalingas, tačiau, deja, tik ne su valstiečiais ir „Rosatom“ koalicija valdžioje.

Galbūt ši darbotvarkė skamba per daug ambicingai, tačiau geriau bandyti atsisėsti prie stalo, net jeigu Tavęs šį kartą ir nekviečia nei tapti meniu dalimi. Kol kas už mūsų interesus Vašingtone dar vis kovoja JAV Kongresas, tokie ypatingi Lietuvos draugai kaip Senatorius Johnas McCainas, tačiau jo jėgos silpsta, o mes savo viso potencialo Vašingtone tikrai nepanaudojame – visą energiją skiriame dialogams su Rusija ar Kinija, beje, įvardintais kaip strateginiais JAV priešais. Išvengti „Jaltos 2“ – dar ne vėlu, tačiau tada reikia pradėti judinti visas įmanomas vietas, kad istorija nepasikartotų.