1993 metų pavasaris. Lietuvoje gana darganota. Man – 9-eri, paryčiais keliuosi ir su nekantrumu laukiu didžiosios kelionės į Turkiją. Keliaujame su kiemo draugais, su kuriais dalyvavome vaikų folkloro ansamblyje.

Pasiruošimas buvo rimtas – į sąsiuvinius piešėme Turkijos vėliavas, iš enciklopedijų išsirinkome svarbiausias datas ir informaciją apie šalį. Pirmoji gyvenime kelionė lėktuvu – plačios akys, džiaugsmas pilve dėl laukiančių naujų pasaulio horizontų, kurių užgožti nesugebėjo dulkinos, nusitrynusios ir kledančios aerofloto sėdynės ar besistumdantys eilėje nuožmoki Gariūnų prekybininkai.

Tiesa, iki šios kelionės pasaulio horizontai jau buvo patirti Prancūzijoje: ir didelį smagumą sukėlusios automatinės parduotuvių durys, ir guminukų pilnos lentynos, ir nauji prancūziški draugai, ir begalinė nuostaba bei džiaugsmas, atradus, kaip iš čiaupo paleisti vandenį tiesiog pamosavus delnais – koks stebuklas! Turkijoje garantuotai turėjo nutikti koks nors šahrazadinis nuotykis. Nuotykių ir nutikimų būta visokių, bet ryškiausias ne su padišachais, o su Lietuva susijęs.

Atvykome į Ankarą, kur vyko grandiozinis vaikų ansamblių festivalis. Kuveitas, JAV, Kanada, Filipinai… – visas pasaulis. Ir mes, iš Lietuvos.

Apgyvendinimas – šeimose. Įprasta praktika tokiuose renginiuose. Mes jau visi tarpusavy susiskirstę, kas su kuo. Na, ir laukiame nekantraudami, kas į kokią šeimą papuls. Ir čia – didysis nusivylimas: paaiškėja, kad gyvensime po vieną. Po vieną! Man – 9-eri. Paskirtieji turkai visiškai nematyti ir nepažįstami žmonės. Angliškai moku, matyt, kažką tokio gan paprasto ir buitiško.

Prasidėjo ašarų pakalnė: ir man, ir kitiems jauniausiems iš mūsų grupės. Priimti po du mūsų niekas negalėjo, o jei ir būtų galėję, ašarų pakalnė jau tvenkėsi ir turkams, kurie irgi laukė savotiškų pasaulio horizontų iš jų namuose apsigyvensiančių užsieniečių.

Na ką, atsilabinom, gal kažkaip išgyvensim. Turkų namai gražūs, erdvūs, suveriamos durys, senas parketas, knygų lentynos. Gydytojų šeima. Mano naujoji turkiška draugė Elif – kiek jaunesnė, šviesių garbanotų plaukų. Iškart mane čiumpa už rankos ir su pasišokėjimu veda į kambarį parodyti, kur bus mano turkiškieji namai, kur jos galybė žaislų. Rodos, čia turėčiau panirt jau į turkišką pasaką, bet nauja realybė kur kas ryškesnė.

Mano naujos beveik draugės mama –  romi, rodos švelni, daili aukšta juodų juodų plaukų moteris, tarsi garantija man, kad viskas bus neblogai. Bet vis tiek nerimo netrūksta – esu viena, tarp nepažįstamų, rodos, užmirštu ir mokėtus žodžius ar jų junginius, susikalbėt nelengva, jaučiu, lyg kitoj planetoj būčiau. Akys nuo viso šito ganėtinai sklidinos.

Festivalis, kaip minėjau, grandiozinis, tad organizaciškai tarsi apgalvoti dalykai. Buvo išleistas pasikalbėjimo žodynėlis. Visomis kalbomis – kad susikalbėtų ir urugvajiečiai, ir filipiniečiai. Ir ką mano turkiškoji šeima, ogi jie manosi turintys išeitį – kiša man tą žodynėlį, tikėdamiesi, kad dabar jau mes susikalbėsim ar bent susirodysim turkiškai. Atverčia, jų manymu, tinkamą puslapį, ir ką aš matau prieš akis? Matau kirilica išrašytus rusiškus žodžius! Skaityt, aišku nemokėjau, nes 1990 m. pradėjus eiti į mokyklą buvo savaime suprantama, kad jau rusų tai tikrai nesimokysiu. O jie man baksnoja, suprask – čia tavo kalba.

Kas toliau? Toliau ašarų krioklys ir bandymas iškūkčiot, kad čia ne mano šalies kalba, kad „I am from Lithuania“.  Turkams turėjo pradėt sukt pilvą – vaikas kriokia, kažką sako, kad tam žodyne nėra jos šalies, tai iš kur ji? Iš kažkokios „what? Romania? Liufeinia?“. Dar kažką bandau apie „occupation and independence“ išsakyti, bet mano naujoji šeima išsigandusiom akim žvalgosi tarpusavy ir beria kažką savo kalba.

Turkai mąsto spėriai, prašo manęs namų telefono numerio ir lekia skambinti Ankara-Rumšiškės. Nuostabiausias dalykas išgirsti mamos raminantį balsą ragelyje. Nieko labai daugiau neprisimenu, ką kalbėjom, bet kadangi 1993 m., nepriteklius, mama man paskubom, priduriamai prie raminimų beria: būtinai nusipirk rudeninius batus, paprašyk, kad parodytų, kokioj parduotuvėj. Klausiu jos iš naujo susijaudinus– tai bet kaip man jiems pasakyt, kokių tų batų reik? Mama iš už tūkstančių kilometrų – sakyk „autumn shoes, autumn shoes“. Kiekvienąsyk nusišypsau prisiminus. Manrods, jei kokiomis nors aplinkybėmis visiškai pamirščiau anglų kalbą, tai šitų dviejų žodžių – niekaip.

Mano mama turkiškai poniai išpasakojo į ragelį, kaip kas nutiko Lietuvai. Ir tada turkų šeimos konsiliumas, žilo senelio su lazdele pavidalu, nusprendžia, kad atsakymas bus knygų lentynoje. Ištraukia Atatiurko, prieškarinių laikų enciklopediją, veda pirštu per L raidę ir štai – Litvanya. Rodo man, aš tarp nepažįstamų žodžių matau parašyta Kaunas ir jaučiu, kaip viskas atsileidžia. Man ramu, nes jie rado mano valstybę, tą, kuri atkurta 1918-aisiais Vasario 16-ąją! O turkams ramu, nes aš vis tik ne iš kokio Marso.

Atsimenu tada tokį pasididžiavimo jausmą, kad štai, juodu ant balto užrašyta, kad yra tokia Lietuva, kad buvo ji jau seniai, kad tai nėra kažkoks išsigalvojimas ar tolima svajonė/fantazija! Ji yra ir šiandien, tais 1993-aisiais, tik dar nespėjo jos įrašyti į enciklopediją. Bet užtat 1918-ųjų Lietuva toje turkų enciklopedijoje buvo neištrinamas įrodymas ir garantija, kad kirilica man svetima, kad turime savo kalbą, kad tęsiame savo valstybės gyvenimą.

Pasakoti užsienio draugams, kad esame iš nepriklausomos, savarankiškos Europos valstybės, lygios tarp lygių, anuomet, devyniasdešimtaisiais, turbūt teko ne vienam iš mūsų ir ne kartą. Prieš šimtą metų Vilniuje pasirašytas Vasario 16-osios aktas – mūsų atkurtojo valstybingumo nepajudinamas pagrindas. Šiandien gera, kad mums lemta patirti perėjimą į antrąjį šimtmetį, kuris bus nepertraukiamas, įdomesnis, gražesnis, saugesnis ir šviesesnis, kuriame Lietuvos vardo ieškosime senosiose enciklopedijos kaip įdomumo, o ne kaip įrodymo, kad ji gyvuoja.

Su turkų šeima dar kurį laiką susirašinėjau, vėliau ryšys nutrūko. Būtų smagu dabar susitikt su Elif, su kuria galiausiai tuomet tapom žaidimų draugėmis, ir pasikalbėti apie Lietuvą, Turkiją, gal net apie rudeninius batus…