Ši vasara sausros dalgiu vėl perėjo per ganyklas ir pievas. Pasekmės grėsmingos: mažėja karvių, brangsta šienas, trečdaliu sumažėjo ir pieno eksportas. Kas labiausiai piktina ūkininkus ekstremalios situacijos akivaizdoje?
Kam šienauti, jei galima sunaikinti?
Lietuvoje šiuo metu mulčiuojama apie 200 tūkstančių hektarų pievų, už jas išmokama apie 10 milijonų eurų ES paramos. Dar 2013 metais įvesta tvarka yra pasityčiojimas iš gyvulius auginančių ūkininkų. Vieną kartą su žolės smulkintuvu pievą pervažiavęs kaimynas juokiasi, kai gretimame plote ūkininkas pjauna šieną, pjauna atolą, pašaro gamybai skiria laiką, darbo sąnaudas ir lėšas. O jei jo pastangas niekais pavers sausra ar liūtys, parama tebus vargani centukai.
Išmokos už pievų mulčiavimą yra šiurkštus ES taisyklių pažeidimas, tačiau Žemės ūkio ministerija nė nemano tokią tvarką pakeisti. Išmokos gali būti mokamos tik už negautas pajamas, o kokių pajamų tu gali tikėtis, jei tik kartą per metus nušienauji pievą? Pernai danai ir vokiečiai mielai pirko lietuvišką šienainį, plukdė jį laivais. Kas dorai darbavosi – labai neblogai uždirbo. Pirktų šiemet ir jie, ir mūsų šalies ūkininkai, tačiau mes, užuot skatinę tokią veiklą, mėtome pinigus vėjais. Taip skatinama ne gamyba, o lengvų pinigų godulys.
Net prastuose žolynuose iš hektaro gaunama 2,5–3 tonos šieno, palankesnėse ir prižiūrėtose pievose – iki 12 tonų. Tai mūsų turtas, kuris dėl valdžios neišmanymo ar piktybiškumo supūva dirvoje. Paskaičiuokime, kiek pašarų niekais paverčia bent šimtą hektarų numulčiavęs ūkininkas. Specialistai skaičiuoja, kad tokiu būdu kasmet prarandama apie 40 milijonų eurų.
Išparduoda gyvulius, pašarų neįperka
Dar birželio mėnesį už ruloną šieno buvo prašoma apie 40 eurų. Tarkime, ūkininkui žiemai jų prireiks 300–500. Kokia bus litro pieno savikaina ir kokią kainą už šitą litrą mokės perdirbėjai?
Ir artinantis rudeniui nereikia tikėtis, kad kainos mažės. Karščiams išdeginus ganyklas, ne vienas ūkininkas savo bandą laikė tvarte, sušerdamas žiemai paruoštas atsargas. Nusivylimo apimti ūkininkai stengiasi parduoti gyvulius, tačiau didėjant jų pasiūlai tuo pačiu krenta jų kainos. Vadinasi, pirmiausia nukenčia smulkieji ir vidutiniai, šeimos ūkiai.
Dėl pajamų ir išlaidų disbalanso, dėl pašarų stygiaus mūsų karvutės iškeliauja į Lenkiją, kur žemės ūkio politika skiriama ne žlugdyti, o paremti ūkininką. Štai ir šią vasarą, Europos Komisijos duomenimis, iki birželio pieno gamyba smuko Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Italijoje. Tačiau tuo pat metu Lenkijoje pieno gamyba išsaugo. Gi Lietuvoje pirmąjį šių metų pusmetį, palyginti su 2018-aisiais, pieno sumažėjo 1,1 proc., o vien birželį – 2,2 proc. Beje, šie skaičiai atspindi ne visus pieno pardavimus. Statistika neapžvelgia mažųjų perdirbėjų gamybos.
Parama – kaip pajuoka
Kaip džiugi naujiena praėjusią savaitę žemdirbiams buvo pateikta žinia, kad pradedamos mokėti kompensacijos pernai nuo sausros nukentėjusių ūkių savininkams. Beveik 17 tūkstančių ūkininkų skiriama kiek daugiau nei 4 milijonai eurų. Tik miestietis, kaimą matęs pro automobilio langą, gali galvoti, kad tai svari parama. Mažesniuosius, ypač šeimos ūkius pasieks 10–50 eurų sumos (mažiausia kompensacija – 6,55 euro!). Tiesa, vienai bendrovei teks apie 37 tūkstančius eurų. Tačiau ar kas skaičiavo, kiek realių nuostolių ji patyrė?
Seimo stalčiuose antrą kadenciją dūla mano parengtas projektas dėl Žemdirbių solidarumo fondo steigimo. Jo esmė – sutelkti Europos Sąjungos paramos, valstybės biudžeto bei ūkininkų lėšas ir teikti paskolas už labai nedideles palūkanas stichijos ištiktiems ar supirkimo kainų žirkles patyrusiems ūkininkams. Ne visi metai bus tokie nepalankūs, ir gerais laikais sutaupyti finansai taps rimta parama ištikus panašioms sąlygoms kaip šiemet. Jeigu ministerija nebūtų svaigusi europinės paramos dosnumu, dėl jos didinimo nesugebėdama nei derėtis, nei motyvuoti poreikių, šiandien vietoj varganų 4 milijonų turėtume keleriopai daugiau lėšų.
Karvė ne triušis. Užauginti piendavę reikia laiko, darbo ir pinigų. Kol į skaudžias permainas žemės ūkyje žiūrėsime kaip į neišvengiamą nepatogumą, kaimas sės ant pašalpų, užuot uždirbęs jas kitiems.