Lietuvos užsienio politika visada būdavo tai, kuo mes visi didžiuodavomės. Diplomatinė tarnyba okupacijos metais buvo vienintelė valstybės institucija, išlaikiusi savo garbę ir orumą, niekada nenuleidusi savo vėliavų užsienyje. Buvome pirmieji, sukilę prieš sovietų sąjungą ir pakeitėme istoriją, pasaulį. Diplomatai vadovavo ir koordinavo mūsų žygį į Vakarus, kurį sėkmingai visi užbaigėme. Įstoję į ES ir NATO sugebėjome į Briuselio ir Vašingtono darbotvarkes įdėti Rytų ir energetikos politiką, paprastai būdavome pirmieji, kurie visada apgins laisvę, Lietuvos nepriklausomybę, stengsis suteikti perspektyvą mūsų piliečiams, verslui, visoms kaimyninėms tautoms, kurios bandys žengti kartu su mumis.

Tačiau tuo pat metu pripažįstame, kad mūsų kova per paskutinį dešimtmetį tapo daug sunkesnė – nors mums pavyko per Lietuvos pirmininkavimą ES 2013 m. nutiesti asociacijos kelius į Europą Ukrainai, Sakartvelui, Moldovai, tačiau tiek šiose šalyse, tiek visoje kaimynystėje bei sąjungininkų sostinėse patiriame vis didesnį spaudimą.

Putino režimas įvairiomis hibridinėmis ir tiesioginėmis karinėmis priemonėmis vis labiau įsitvirtina kaimyninėse šalyse, jau pasiekia Vidurio Europos ir tolimiausias Vakarų sostines, vis labiau ryškėja komunistinės Kinijos grėsmė, kuria tik pradedame suvokti. Geopolitinės įtampos pasaulyje didėja, Europos Sąjunga vis dar neištiesia savo sparnų, esame kamuojami „Brexit“ ir kitokių dešimtmečio traumų, nuo kurių negalime atsigauti.

Vakarai iš esmės ginasi, neturi ilgalaikės vizijos ir strategijos, o mes vis dar nesugebame sujungti pozityvios Vašingtono, Berlyno, Briuselio, Varšuvos ar kitų sąjungininkų energijos savo strateginių tikslų įgyvendinimui. Jeigu iki Šv. Kalėdų viena ar kita forma bus legitimizuota Rusijos okupacijos Ukrainoje, kaip jau 2008 m. buvo padaryta Sakartvelo, jeigu kitais metais pakrautas branduolinis kuras į Astravą, o Vakarai toliau spaus Rytų diktatoriams rankas, Putinas bus paskatintas žvelgti dar toliau ir giliau į mūsų regioną.

Mes žinoma, ir vėl priešinsimės, tačiau ar tik žodžiais, ar realiais darbais? Po invazijos į Krymą mes visi pagaliau susitelkėme ir nuosekliai padidinome mūsų karinį biudžetą, tačiau akivaizdu, kad dabartinių valdančiųjų užsidegimas prieš rinkimus jau atslūgo – įspūdingais šuoliais didėjęs karinis biudžetas 2020 m. bei vėlesnių metų projekcijoje vos balansuoja ties dviejų procentų riba, toli gražu nepasiekdamas anksčiau deklaruotos ambicijos po dešimtmečio pasiekti bent 2,5 procentų nuo BVP. Tačiau dar liūdnesnis vaizdas išlieka su Lietuvos diplomatinės tarnybos finansavimu – nuo pat Ukrainos okupacijos mūsų diplomatai, kurie turėtų atlikti patį svarbiausią vaidmenį žadindami Vakarus, pasinaudoti naujomis atsiveriančiomis galimybėmis Vašingtone, Berlyne, Briuselyje, Varšuvoje yra iš esmės pilnai paralyžiuoti pačio vargingiausio biudžeto tiek lyginant su kitomis ministerijomis, tiek su kolegomis ES šalyse.

Kartais atrodo, kad kažkas sąmoningai naikina mūsų diplomatinę tarnybą, neleisdamas sukurti jokių diplomatinių koalicijų nei prieš Astravą, nei už Ukrainą, nei už Baltarusijos laisvę. Galbūt kažkam naudinga trukdyti ir mūsų naujam Prezidentui nutiesti diplomatinius naujus tiltus, atverti naujas rinkas ir naujas galimybes Lietuvai tarptautinėje erdvėje. Galbūt kažkam naudinga, kad Lietuvos diplomatija būtų ir toliau bedantė ir mes galėtume tik vangiai reaguoti (ir tai ne visada), tapti kitų šalių darbotvarkės aukomis, bet niekada nesuformuluoti ir tuo labiau įgyvendinti savo darbotvarkės? Galbūt kažkas nenori, kad Prezidentas įgautų pakankamą laisvę užsienio politikoje bei sugebėtų suvienyti Lietuvą, regioną, visą ES, transatlantinę šeimą vardan strateginių Lietuvos interesų?

Prezidentas kaip pagrindinis užsienio vadovas šiandien iš esmės neturi į ką atsiremti. Dauguma Lietuvos diplomatinių atstovybių neturi iš esmės jokių žymesnių lėšų savo veiklai, yra demoralizuotos. Daugumos diplomatų akys seniai nedega, nes jie jaučia neteisybę, apie ją negali kalbėti, kartu negali įvykdyti svarbiausių uždavinių, kuriuos jiems kelia šalies vadovai, kitos šalies institucijos, verslas – nors ne tik norėtų, bet ir sėkmingai galėtų parodyti visiems, kad užsienio politika Lietuvoje visada buvo galingas instrumentas ne tik sukurti saugumą, bet ir gerovę, ateitį, viltį daugumai šalies piliečių, verslui, regionams, kuriems taip trūksta šiandien investicijų ar darbo vietų. Įsivaizduokite, ką galima nuveikti su 3000 eurų, skiriamų metams kultūriniams projektams Niujorke arba 5000 eurų metams reprezentacijai Berlyne arba Vašingtone? Kaip galima už panašius pinigus pritraukti po visą pasaulį išsisklaidžiusią diasporą Lietuvos tolesniam kūrimui?

Už šiuos pinigus galbūt galima surengti vieną pusiau padorų renginį su šaltais cepelinais, tačiau visus likusius metus tenka tiesiog egzistuoti ir sudaryti galimybę diplomatų kritikams kaltinti, kad Lietuvos atstovybės eilinį kartą nieko nedaro. Jos daro ką gali, kiekvieną dieną veikdamos „liežuviu“ ar tuščiais šoviniais, tačiau iš esmės niekada negali paremti savo žodžių darbais ar konkrečiais projektais.

Būsimajame valstybės biudžete dar siūloma vienu milijonu sumažinti lėšas, skiriamas prekėms ir paslaugoms, dar milijoną nurėžti nuo vystomojo bendradarbiavimo projektų…Ukrainoje. Seimo Užsienio reikalų komitetas vienbalsiai šias lėšas pasiūlys biudžete, žinoma, atstatyti, tačiau tai tikrai neišgelbės nei šalies diplomatijos, nei šalies Prezidento nuo skaudžių pralaimėjimų ateityje.

Valdančioji koalicija galvoja tik kaip laimėti ateinančius rinkimus, ilgalaikiai šalies interesai šiandien jai nėra svarbūs. Tačiau jie turi būti svarbūs mums visiems. Esu įsitikinęs, kad dabartiniai valdantieji, taip pat ir Lietuvos užsienio reikalų ministras iki rinkimų nepadarys nieko, kad pakeisti parklupdytos Lietuvos diplomatinės tarnybos padėti – rekordiškai mažo Užsienio reikalų ministerijos biudžeto pilnai pakanka asmeninei Ministro viešųjų ryšių kampanijos vykdymui, tačiau, deja, ne Lietuvos nacionalinių interesų įgyvendinimui.

Manau, kad naujasis šalies vadovas bei būsima koalicija turėtų padaryti viską, kad Lietuvos diplomatinės tarnybos potencialas būtų atstatytas, kad šios tarnybos – kaip senais gerais laikais – siektų patys gabiausi šalies piliečiai, kad joje dirbtų labiausiai motyvuoti ir kūrybingiausi, gabiausi diplomatai, kad joje užaugtų nauja diplomatijos karta, kuri net sudėtingiausiomis geopolitinėmis sąlygomis sugebėtų surasti reikiamą nišą Lietuvai, suburtų mūsų sąjungininkus vardan Lietuvos interesų, atloštų šiuo metu Kremliaus užimtas teritorijas ir galimybes Lietuvai. Esu įsitikinęs, kad diplomatinės tarnybos biudžetas privalo būti padidintas mažiausiai dvigubai ir tai atvertų dešimteriopai didesnes galimybes mūsų verslui, mūsų piliečiams, leistų pristabdyti, o gal ir esmės pakeisti blogėjančią geopolitinę aplinką mūsų regione.

Džiaugiuosi iki šiol didėjusiu šalies kariniu biudžetu, tačiau turime suprasti, kad visų pirma turime padaryti viską, kad tankų Vilniaus gatvėse net blogiausiame sapne nepamatytume, kad per artimiausią dešimtmetį sukurtume tokį „buferį“ mūsų laisvei, nepriklausomybei, gerovei, saugumui, kad jo neįveiktų joks priešas, kad ir kaip stengtųsi.

Turime pakeisti geopolitines tendencijas mūsų regione taip, kad gintis turėtų dabartiniai laisvės priešai, o ne tik mes, kad niekada jokiu svarbiausiu nacionalinių interesų klausimu mes neliktume vienui vieni, kaip ne kartą istorijoje, deja, buvo. Iš ateities klaidų privalome pasimokyti dabar, jau turėjome jas ne kartą išmokti. Į savo ir savo vaikų bei vis dar nuo Putino režimo kenčiančių regionų tautų ateitį privalome investuoti šiandien, o ne rytoj, kada gyvenimas „pagerės“. Jis niekada nepagerės, jeigu sąmoningai neinvestuosime į savo ateitį, kurią Lietuvos diplomatai kuria Jums kiekvieną mielą dieną.