Nepriklausomai Lietuvai skaičiuojant trečią dešimtmetį, pagaliau Kultūros ministerija ryžosi parengti Kultūros politikos pagrindų įstatymą. Kultūros laukas jo laukė tiek ilgai, kad kone buvo praradęs viltį išvis kada nors tokį įstatymą turėti.

Šis Kultūros ministras pirmasis, kuris ėmėsi, drąsiai galiu sakyti, primiršto kultūros lauko įstatymo rengimo. Tačiau dar vasarą kultūrininkams pasiūlytas įstatymo projektas sulaukė aršios kritikos. Iš pačių kultūrininkų. Jau esu aptaręs, kokį įstatymo projektą pasiūlė ministerija ir kas jame netinkama.

Pirminis įstatymo variantas – tapo biurokratiniu bandymu kultūros lauką sustatyti į tam tikrus rėmus, už ką kritikuodami kultūros žmonės kalbėjo apie kultūros bandymą ją centralizuoti, pavesti įstaigų priežiūrą kompetencijų centrams ir pan.

Kai ką ministerija pataisė, tačiau esmės – ne. Girdžiu, ką sako daugiausiai šiam įstatymui kritikos žeriantys nevyriausybinio kultūros sektoriaus atstovai ir jų mintis aiški – tokiam įstatymui, koks yra – nepritarti. Dar daugiau, įstatymas nuošaly palieka visa kultūros nevyriausybinį sektorių, kuris itin didele dalimi ir apibrėžia kultūrą ir atlieka maždaug pusę kultūros funkcijų.

Kaip bendrame asociacijų kreipimesi rašo įstaigų atstovai, kultūros tinklą sudaro įstaigos, kurių savininkė yra valstybė, savivaldybės ir kiti paslaugų teikėjai. Tačiau iš numatomo reglamentavimo galima daryti prielaidą, kad valstybės kultūros įstaigų tinkle liks tik nacionalinės įstaigos. Ar tai reiškia, kad kitų ne nacionalinių įstaigų valstybė kaip savininkė atsisakys? Ar įstatymo projekto autoriai išanalizavo, kokį poveikį kultūros ir ne tik laukui turės toks įstaigų sunaikinimas? Iš įstatymo projekto visai neaiški nevyriausybinių organizacijų vieta kultūros politikoje. Kalbama tik apie kažkokį abstraktų jų vaidmenį. Įstatymas nevyriausybinėms kultūros įstaigoms turėtų ne vaidmenį skirti, bet reglamentuoti jų dalyvavimo įgyvendinant kultūros politiką formas,

Šituos klausimus palikdama atvirus, Kultūros ministerija su ministru Mindaugu Kvietkausku priešakyje, nors rinko pastabas, žadėjo tobulinti, tačiau įstatymo projekto nei viena suinteresuota pusė jų taip ir neišvydo. Man tai primena uždarų durų politiką ir kylą klausimas, ar negalėtų būti bent konsoliduotas įstatymo variantas, kuriame visi matytų, kokias pastabas atsiuntė, kokius pasiūlymus pateikė.

Suprantu, kad sudėtinga išgirsti visus, surinkti visas nuomones, nes tikrai gali būti prieštaraujančių tarpusavy minčių. Tačiau matau privalomybę ir būtinybę tartis toliau. Diskutuoti. Išgirsti. Nepaversti šio įstatymo skylių lopymo kultūros lauke priemone ar deklaratyvių lozungų rinkiniu.

Įstatymas yra be galo laukiamas ir kuriamas kultūros laukui, tačiau toks jausmas, kad kuriamas taip, kaip reikia ministerijai. Kol kas atrodo, kad kultūrininkai neišgirsti. Nei reaguojama į pastabas, nei atskleidžiamas gautų pastabų turinys. Norime įstatymo kultūros laukui. Ne valdžiai, ne ministerijai, o tiems, kas kasdien kuria ir gyvena kultūra, kultūrą kuriantiems žmonėms.

Jei ministras vis tik neatsižvelgs į kultūros lauko pastabas, tai padarysime mes, Seime. Tačiau tokiu atveju darbai nusikels jau į kitų metų pavasarį.