Prieš lygiai penkerius metus, lapkrio 30 dienos ankstyvą rytą Viktoras Janukovičius davė įsakymą „Berkut“ daliniams išvaikyti Nepriklausomybės aikštėje Kijeve taikiai protestuoti susirinkusius studentus. Naujienai apie jėgos panaudojimą prieš jaunimą pasklidus, iki pietų aikštėje susirinko apie 30 tūkstančių žmonių, o kitą dieną protestuotojų skaičius jau viršijo 100 tūkstančių. Trumpam pamiršę apie pirmines susirinkimo į Maidaną priežastis, Ukrainos žmonės pradėjo reikalauti tik vieno: Janukovičiaus atsistatydinimo, kuris taip pat atrodė kaip galimybė Ukrainai atversti naują savo istorijos puslapį ir ištrūkti iš dešimtmečius besitęsiančios stagnacijos.

Minint Maidano penkmetį ir prisimenant lūžinius Maidano įvykius, reikia akcentuoti kelis dalykus: Maidano pradžia laikoma lapkričio 21 diena, po to kai V. Janukovičius pareiškė apie galimą Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga nepasirašymą. Tą dieną ukrainiečiai susirinko į vos kelių šimtų žmonių protestą, reikalaudami pasirašyti sutartį.

Tačiau lūžio momentu tapo „Berkuto“ puolimas lapkričio 30 dieną, kuomet protestas už Europos integraciją persivertė į revoliuciją ir kovą prieš „caro“ Janukovičiaus režimą. Protestuotojai tikėjosi, kad Maidano reikalavimų kontekste Regionų partija ir jos frakcija Aukščiausioje Radoje susipras, suformuos vyriausybę su opozicija ir pareikalaus Janukovičiaus pasitraukimo. Tačiau taip nenutiko.

Protestai paaštrėjo 2014 metų sausio 16 dieną, kuomet parlamente Regionų partija ir komunistai, spaudžiami Janukovičiaus, priėmė susirinkimų ribojimo įstatymus. Šis parlamento balsavimas privertė į gatves išeiti dar daugiau žmonių, padažnėjo susirėmimai su milicija ir Berkutu, pradėta užiminėti valstybinius pastatus. Galiausiai Janukovičius buvo priverstas bėgti iš šalies, o opozicijai teko atsakomybė perimti valstybės vairą į savo rankas.

Žvelgiant atgal, esminė problema buvo tai, kad revoliucionieriai neturėjo atstovų, kurie galėtų kalbėti Maidano vardu ir atstovauti jų interesus, nesikūrė naujos politinės jėgos, o protestuotojų balsas be didesnės kontrolės buvo perleistas opozicijai. Protestams nuslūgus, 2014 metų pavasarį Ukraina Prezidento rinkimuose pasirinko „kompromisinį kandidatą“ arba daugelio ukrainiečių teigimu, paprasčiausiai mažesnį blogį – šiuo metu kadenciją baigiantį prezidentą Petro Porošenko.

Po penkmečio, artėjant rinkimams, Ukraina vėl tarsi atsistojo pasirinkimų kryžkelėje: Maidane nušvilpta Julija Tymošenko daugelio apklausų duomenimis reikšmingai pirmauja surinkdama apie 20 proc. rinkėjų palaikymą. Antroje vietoje, beveik per pusę nuo apklausų favoritės atsiliekantis, apie kandidatavimą prezidento rinkimuose kol kas nepaskelbęs Vladimiras Zelenskis.

Trečioje dabartinis šalies prezidentas Petro Porošenko. Už jų rikiuojasi Gricenko ir Vakaraciukas, prorusiškas Jurij Bojko ir kiti. Daugiau nei penktadalis rinkėjų, kurie žada dalyvauti rinkimuose, vis dar neapsisprendę, už ką atiduos savo balsą.

Pirmą kartą Ukrainos istorijoje, likus pusei metų iki rinkimų sudėtinga pasakyti, kas yra pagrindinis kandidatas į šalies vadovo kėdę. Sunku ne tik įvardinti galimą laimėtoją, bet ir antrojo turo dalyvius – kurio nors kandidato pergalė pirmajame ture šiuo metu atrodo neįmanoma. Be to, rudenį prasidėjusi rinkiminė kampanija vyksta didelio Ukrainos gyventojų nusivylimo šalies institucijomis, politikais ir ekonomine padėtimi kontekste. Tai nėra kas nors naujo, tačiau prieš penkmetį praūžęs Maidanas sukėlė didelius gyventojų lūkesčius, kurių nei vienas iš valstybės politikų nesugeba išpildyti.

Šiuo metu reitinguose dažniausiai minimi kandidatai (išskyrus prorusiškus) tarpusavyje pernelyg nesiskiria kalbant apie Ukrainos strategines vystymosi kryptis. Visi deklaruoja paramą integracijai į Europos Sąjungą ir NATO, reformų tęstinumą, modernizaciją, Krymo ir Rytų Ukrainos reintegraciją.

Apklausose pirmaujanti Julija Tymošenko pasižymi mobilizuota ir visą šalį apimančia partine struktūra. Batkovčyna (Tėvynė) yra viena seniausių šiuo metu aktyvių partijų, gerai atpažįstama rinkėjams ir galinti efektyviai mobilizuoti savo tradicinį elektoratą, ypač mažesniuose miestuose. Be to, tradicinis partijos elektoratas yra vyresni žmonės pasižymintys didesniu aktyvumu rinkimuose.

Verta paminėti ir tai, kad per pastaruosius šešis mėnesius J. Tymošenko savo rinkiminei kampanijai išleido jau virš trijų milijonų eurų. J. Tymošenko kuria modernios technokratės įvaizdį ir kritikuoja dabartinę valdžią dėl padidėjusių komunalinių mokesčių bei žada ženkliai mažesnes šildymo ir dujų kainas jos išrinkimo atveju. Mažo rinkėjų aktyvumo ir tolygaus balsų pasiskirstymo tarp kitų kandidatų atveju, J. Tymošenko gali tikėtis patekti į antrą rinkimų turą.

Kita vertus, koją politikei kiša jos, kaip sisteminės politikės įvaizdis. Tyrimai rodo, kad beveik 30 proc. rinkėjų yra nusistatę prieš J. Tymošenko ir niekada už ją nebalsuotų, o kitų kandidatų aktyvus įsijungimas į rinkiminę kovą taip pat gali paskatinti paramos politikei mažėjimą. Nepaisant to, kad J. Tymošenko nėra įsivėlusi į jokį korupcinį skandalą, daugeliui rinkėjų vis dar kyla abejonės dėl jos turtų kilmės bei ankstesni ryšiai su Rusija.

Nors J. Tymošenko viešai kritikuoja Rusijos veiksmus Ukrainoje, tačiau kita ranka žada persiderėti sutartis su Rusija ir taip sumažinti energetikos kainas. Tokie pažadai yra itin pavojingi, kadangi Rusija neabejotinai pasinaudos galimybe daryti įtaką Ukrainos politikams ir taip išsaugoti oligarchines žaidimo taisykles toliau sėkmingai stabdant Ukrainos pažangą.

Tuo tarpu apklausose trečią–ketvirtą vietą užimantis dabartinis prezidentas P. Porošenko, vis dar vengia aktyvios rinkimų kampanijos paskelbimo. Prezidento galimybes, nepaisant jam nepalankių apklausų, didina visų įtakingiausių Ukrainos oligarchų bei jų valdomų žiniasklaidos priemonių, ypač televizijos (kurią kaip pirminį informacijos šaltinį nurodo 90 proc. ukrainiečių), parama. Prezidentas gali tikėtis ir struktūrinės vietos savivaldos politikų paramos.

Dabartinis žemas gyventojų palaikymas gali būti nulemtas pernelyg didelių rinkėjų lūkesčių, netesėtų pažadų ir korupcijos skandalų, į kuriuos įsivėlė artimi prezidentui oligarchai. Anot gyventojų apklausų, antrame ture P. Porošenko pralaimėtų prieš daugumą kandidatų, išskyrus prorusiškus. Jei P. Porošenko reitingai nesikeis, prezidentas rizikuoja prarasti minėtą oligarchų ir vietos valdančiųjų palaikymą. Itin įdomu bus stebėti, kaip prezidento įvestą karinę parengtį įvertins Ukrainos gyventojai. Tačiau šiuo metu vis garsiau kalbama ir apie galimą P. Porošenko pasitraukimą iš rinkimų kitų metų pradžioje.

Žemas sisteminių politikų palaikymas, didelis neapsisprendusiųjų skaičius ir vangiai vykstančios rinkimų kampanijos neleidžia tiksliai prognozuoti rinkimų baigties. Ukrainoje jaučiamas didelis naujų, nesusikompromitavusių politikų poreikis. Todėl nestebina apie ketinimus dalyvauti prezidento rinkimuose net nepaskelbusio aktoriaus V. Zelenskio, kuris šiuo metu tvirtai laikosi antroje vietoje, sėkmė. V. Zelenskiui nusprendus nekandidatuoti, didžiulę reikšmę gali turėti tai, kam šis visuomenės veikėjas suteiks savo paramą.

Nepaisant to, kad apie prezidento rinkimų baigtį kalbėti dar anksti, akivaizdu, kad jie turės didelę reikšmę ir 2019 metų rudenį vyksiantiems parlamento rinkimams. Laimėjęs kandidatas neabejotinai atneš papildomų taškų savo partijai prieš parlamento rinkimus.

Esminės politikų ukrainiečiams žadėtos pertvarkos nebuvo įvykdytos, o kai kuriuose valstybės gyvenimo srityse padėtis netgi pablogėjo. Nors šalies valdantieji nuolat pabrėžia paramą eurointegracijai, jų žodžiai nėra palydimi būtinomis struktūrinėmis reformomis. Prieš penkerius metus vykęs Maidanas ir po jo sekę pokyčiai suteikė vilties, kad Ukrainoje populistų ir susikompromitavusių valdininkų laikas jau praėjo, o tauta viską perima į savo rankas. Kitų metų rinkimai taps šių pokyčių tvarumo išbandymu.