Kai Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad jo vadovaujama partija laimėjo visus šiemet vykusius rinkimus, nemaža dalis Lietuvos žmonių į tai sureagavo kaip į pokštą. Kiti juokavo, kad galbūt Seimo Kultūros komiteto pirmininkas paskelbs, kad šiemet stipriausia krepšinio komanda Lietuvoje tapo Vilniaus „Rytas“. Tiesa, buvo ir sunerimusių žmonių, kurie tvirtino, kad taip gali tvirtinti tik politikas, kuris sparčiai tolsta nuo sveiko proto srities.
Būtų gerai, jei paprasčiausiai galėtume numoti ranka, į tai, ką jau kuris laikas kalba didžiausios frakcijos Seime seniūnas. Tačiau, atkreipkime dėmesį, kad jis ne tik kalba, bet ir vis imasi naujų iniciatyvų: skelbia ultimatumą antrajam politiniam asmeniui Lietuvoje – Seimo pirmininkui, piktinasi prokurorų, valstybės kontrolės veikla, toliau kuria LRT pertvarkos planus. Visa tai jis daro sulaukdamas tiek savo frakcijos, tiek iš deryboms pakviestų politikų tylaus palaikymo. Tik Viktoras Pranckietis ir tik tada, kai R. Karbauskis paskelbė keisiąs Seimo pirmininką, prabilo, kad dabartiniam LŽVS vadovui reikia atsisėsti ant „nusiraminimo kėdutės“.
Tikiu, kad Ramūno Karbauskio veiksmai kasdien artina LŽVS politinį žlugimą. Tačiau šios politinės jėgos metastazės gali būti pavojingos visai valstybei, kurioje jau beveik pusė metų įjungtas „rinkimų režimas“ ir niekaip negrįžtama prie kuo greičiau būtinų politinių reformų. Būtų klaida pernelyg anksti nurašyti R. Karbauskį ir galvoti, kad jis paprasčiausiai ieško tinkamiausio būdo pasitraukti. Panašiau į tai, kad po viso to, ką jis išgyveno, jo politinis fanatizmas ir radikalumas tik auga – tai man leidžia teigti kiek daugiau nei šimtmečio senumo istorijos pamokos.
Dar XIX amžiaus pabaigos JAV aktyviai reiškėsi ir sparčiai sekėjus rinko Čarlzas Raselas. Jis užaugo krikščioniškoje aplinkoje, bet patyrė gana daug psichologinių traumų ir nusprendė, kad atėjo laikas sukurti savą krikščionišką bendruomenę ir jai pateikė savitą Šventojo Rašto interpretaciją. Pasak Raselo, pagaliau atėjo laikas skelbti tikrąjį mokymą apie tai, ką reiškia gyventi pagal Dievo valią ir atsikratyti visų eretikų, kurie esą iškraipė Dievo Apreiškimą. Viena iš svarbiausių Raselo tezių buvo žinia, kad netrukus Dievas vėl atsiųs Kristų ir žemėje bus sukurta Dievo karalystė.
Raselas net paskelbė tikslią data, kada įvyks visą žmonijos istoriją perkeisiantis įvykis – 1914 m. Iš tiesų, tais metais prasidėjo Pasaulinis karas, bet Kristus taip ir nepasirodė. Pasekėjai sutrikę klausinėjo, kaip čia yra, Raselas vis vėlino Kristaus atėjimo datą, bet nuo aiškaus atsakymo sekėjams jį „išgelbėjo“ mirtis 1916 m.
Daug pažadų išdalijęs religinis lyderis mirė, o Didžioji pranašystė liko neįgyvendinta – atrodo, kad akivaizdu, jog turėjo ateiti pabaiga ir visam Raselo inicijuotam religiniam judėjimui. Tačiau, kaip gerokai vėliau konstatavo psichologijos mokslas, nesėkmės nebūtinai sugriauna judėjimą – neretai jo nariai tampa tik dar didesniais fanatikais.
Raselą pakeitė Džozefas Rathendorfas. Būtent jis paskelbė, kad meluoja tie, kurie sako, jog Raselo pranašystė neišsipildė. Paprasčiausiai jie ne taip ją buvo supratę. Pasak Rathendorfo, 1914 m. Jėzus Kristus iš tiesų sugrįžo žemėn ir valdo ją, tik netiesioginiu būdu, bet per savo įgaliotinius – ištikimąją organizaciją. Pastaroji savo dabartinį pavadinimą –Jehovos liudytojai – įgavo tik 1931 m., tačiau svarbiausia, kad Rathendorfas, regis, nuoširdžiai įtikėjo, kad vadovauja Dievo išrinktai organizacijai, kuri iš esmės yra vienintelė teisėta žemiškoji organizacija. Beje, būtent todėl Jehovos liudytojams draudžiama duoti priesaiką bet kuriai pasaulietinei organizacijai.
Jehovos liudytojų istorijoje būta ir daugiau savitai „išsipildžiusių“ pranašysčių. Esmė ta, kad, pasibaigus kiekvienos iš jų terminui, šis religinis judėjimas tapo vis vieningesnis ir priešiškesnis viskam, kas vyksta anapus jo ribų.
Kuo panašūs LŽVS ir Jehovos liudytojai? Abi organizacijos turi lyderius, įtikėjusius savo misija. Abi organizacijos bet kokią kritiką suvokia kaip sugedusio pasaulio pastangas pakenkti jų kilniai misijai. Pasak psichologijos klasiko Festingerio, tokio tipo organizacijoje labai didžiulis vaidmuo tenka „kognityviniam disonansui“, t.y. nuostatai ignoruoti viską, kas griauna susikurtą viziją. Jei faktai prieštarauja tam, ką skelbia lyderis – tuo blogiau faktams.
Ar LŽVS jau tapo ne tiek politine partija, kiek religine sekta? Ramūno Karbauskio pareiškimai, kurie prieštarauja sveikam protui, bet vis dar nesulaukia kritinės reakcijos LŽVS viduje, yra ženklas, kad galimai taip ir yra. Aiškiau turėtų tapti po to, kai baigsis Viktoro Pranckiečio ir Ramūno Karbauskio susirėmimas. Seimo pirmininkas turi geras galimybes tapti šventuoju Jurgiu, kuris nugalėjo sudrakonėjusį Ramūną ir suteikti LŽVS dar vieną šansą. Tačiau galimas ir kitas scenarijus – Pranckietis paaukojamas ant Ramūno uždegto „politinio aukuro“. Tai reikštų, kad turime rimtą bėdą – mesiją, pasiryžusį visus oponentus prikalti prie kryžių.