Kalbos klaidos būna dvejopos. Tai kalbėjimo arba šnekos klaidos ir rašymo klaidos.

Rašyti, kas raštingas, derėtų be klaidų, tai yra, taisyklingai. Tai yra, vienodomis raidėmis ir sutartais ženklais, nes štai teisėje, kad ir teismuose, net kablelis gali iškrėsti pokštų, prigaminti problemų.

Žodžio tarimas, judriai kirčiuojant ir tuo teikiant skirtingas prasmes, taipgi svarbu; ir čia kitkart gelbsti raštinga nosinė. Ją revoliucingai išmetęs, nežinia kuo šluostysies nosį.

Todėl į trejetukininkų džiaugsmą: valio, rašom kaip norim! – žvelgčiau santūriai.

Buvo laikai, kuomet Seimui vadovavo muzikas, tai įdarbino girdimosios kalbos konsultantą.

Klausydamasis vertingų debatų, šis pasižymėdavo riktus – svarbesnes deputatų kalbos klaidas ir vėliau savo draugiškose apžvalgėlėse čia pat atkreipdavo dėmesį. Jokių nuobaudų, saugok Dieve!

Ar tai kam kenkė? (Padarom vėl, pirmininke Pranckieti…)

Gal erzindavosi kurie nors nervingesni ir išdidūs kolegos, bet jų nebuvo dauguma, kad išvytų tą konsultantą pagaliais – balsavimu. – Dink iš kur atėjęs, kalbėsim kaip norėsim! Tu negali ir nemėgini uždrausti, bet mums vis tiek nemalonu.

Broliai kaipnoriai nūnai patenkinti. Nei mokytis, nei kompleksuotis. Tas pat ir kitose srityse. Susimažinę draudžiamų maiste teršalų normą dabar nuodijamės laimingi, kad jau nebesinuodijam. Nebereikės tvirtinti leistinų kalbos klaidų sąrašo. Visos!

Nejau žalinga tobulėti?

Rygiškių Jonas taisydavo tautiečių inteligentų kalbą ir taisydavo. Žinia, be valstybės signalo, nes ir lietuviškos valstybės dar nebuvo. Kai kurie mokslinčiai natūrališkai pykdavo, bet štai Paežerių Vincas pritarė: jei ne Obelaitis, būtume jau nežinia kur nuklejoję…