2020.09.12

„Ko reikia Lietuvos pergalei?“

TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kalba Didžiajame partijos Suvažiavime

Mieli bendražygiai, gerbiami svečiai, laisvę mylintys žmonės,

kas nulemia pergalę? Pergalei reikia tikėjimo, kad laimėsi.

Pasakykite man, kada mes švenčiame Lietuvos pergalės dieną? Kurią dieną mes prisimename, kad sutelktos mūsų pastangos atnešė geriausią įmanomą rezultatą? Lyg ir nė vienai konkrečiai dienai nesame priskyrę pergalės ženklo. Atsargūs bandymai Sausio 13ą-ją pavadinti pergalės diena, vis dar sulaukia nustebusių žvilgsnių. Kokia pergalė, jeigu tai gedulo diena?

Šalis, įpratusi gedėti, sunkiai gali patikėti, kad gali laimėti. O mes tikrai laimėjome ne sykį.

Laimėjo partizanai, ne tik malda, bet ginklu ir plunksna padėję pamatus būsimai laisvai Lietuvai. Partizanų valstybė krauju sujungė dvi laisvas Lietuvas  – 1918-ųjų ir 1990-ųjų. Labai tikiuosi, kad rasime būdą įprasminti partizanų pergalę ne jų mirtį simbolizuojančiu Bunkeriu, o labiau tinkamu pergalei ženklu, kuriame atsispindėtų jų ryžtas ir valia.

Laimėjome ir Sausio 13-osios mūšį. Šis, kaip ir daugelis svarbiausių istorijos kovų, paženklintas aukomis. Bet, gyvendami šiandien ir siekdami geresnės ateities tiems, kurie ateis po mūsų, esame įrodymas, kad auka nebuvo veltui. Aukos vedė į pergalę. Į Lietuvos pergalę.

Kokios šiandienos Lietuvos kovos? Norime didesnio rūpesčio gamta, apsaugotų paukščių ir medžių. Norime apsaugotų nuo smurto vaikų, norime gyvūnų nekankinamų narvuose, – tiesiog daugiau žmogiškumo. Norime ir toliau ginti principus, kuriuos gynėme prieš trisdešimt metų, kuriuos gynė partizanai. Norime ginti laisvę.

Bet pergalei reikia ir kantrybės Partizanų pergalė atėjo po pusės amžiaus. Sausio 13-osios pergalės vaisius nuo laisvės medžio raškome iki šiol.

Štai prieš maždaug dvejus metus mergaitė iš Švedijos, rėžė nepatogią tiesą pasaulio lyderiams į akis – gyvename ant savo pačių sukurtų šiukšlių krūvos. Maudomės jose, valgome, kvėpuojame šiukšlių atliekas. Nemažai pasaulio vadovų atkreipė dėmesį. Lyg ir atsirado viltis pokyčiui. Tačiau po truputėlį ši tema dingsta iš spaudos antraščių. Šiukšlių sumažėjo? Galima sakyti, kad virusas pakeitė realybę, bet ar tikrai? Ar nenuleidome rankų per anksti?

Apie Lietuvos švietimo srityje reikalingus pokyčius kalbame dešimtmečius. Praktiškai kasmet tai vieni, tai kiti faktai priverčia žagtelėti. Šiemet – matematikos egzamino rezultatai, praėjusiais metais žemos mokytojų algos, dar anksčiau apleistos regionų mokyklos.

Žinau, kad visi esame pavargę nuo reformų. Tikriausiai nėra buvusios kadencijos be reformos.

Net ir praėjusi kadencija turėjo tai, kas vadinta šešiomis „reformomis“. Negalėčiau jų visų išvardinti. Viena jų lyg įvedė etatinį mokytojų apmokėjimą. Kitos – kažkur išpleveno ore. Tačiau tai jau ne tikėjimo, ar kantrybės, o kompetencijos bėdos. Nežinantys kur eina, kažkur vis tiek nueis, kad ir kokiu keliu žengtų. Kažkur, paskutinius ketverius metus, ir mes klaidžiojome.

Tačiau jei išjudėtume švietime, kiek sutiktume laukti rezultatų?

Vienas mokslininkas viešai reaguodamas į visuomenės reakciją dėl matematikos rezultatų pasakė, kad jei politikai situaciją pradėtų keisti dabar, tai tik po dešimties metų galėtume tikėtis tikrų rezultatų. Ar esame pasiruošę ilgai kelionei?

Štai ir Baltarusijoje pokyčiai užtruks. Neabejoju, kad žmonės, kurie jau mėnesį eina į gatvę žinodami, kad juos muš, žemins, sodins į cypę, tai žino ir supranta. O ar turėsime kantrybės jiems mes?

Pirmosios savaitės nuteikė optimistiškai. Lietuvos žodis už laisvę sklido toli. O susikibę rankomis į Laisvės kelią galėjome pasijusti tarsi ir patys dalyvautume laisvės kovoje už demokratišką Baltarusiją. Tačiau realybė greitai stuktelėjo bukuoju galu į kaktą. Džiaugsmingi pareiškimai, kad pranešimais spaudai pavyko sustabdyti smurtą gatvėse buvo palydėti dar daugiau smurto ir suėmimų.

Omonininkai, teisėjai, po kruvinų represijų prieš moteris vis dar gali atvažiuoti apsipirkti Lietuvos parduotuvėse, o gal net Druskininkuose esančiame Lukašenkos SPA atsipalaiduoti. Nes į Lietuvą neįleidžiame tik Lukašenkos ir dar 29 jo sėbrų.

Man gėda, kad padaryta tik tiek.

Minske paskutinė teisėtos žmonių valdžios atstovė Sviatlana Aleksijevič, Nobelio premijos laureatė, užsibarikadavusi savo namuose, kartu su ES ambasadoriais laukia kol ir ją susipakuos ir išsiveš. Kiti opozicionieriai arba suimti, arba priversti bėgti. O mes dar svarstome kokias diplomatines formuluotes pasirinkti? Istorija čemberlenus atsimena liūdnai.

Kol geopolitiniu pasiskelbęs Briuselis tyli, Vyriausybė ir kitos institucijos turi padaryti savo darbą, o ne dengtis Seimo dokumentais tarsi uždėta Baltarusijos vėliavėle ant Feisbuko nuotraukos. Pilietinei visuomenei reikia finansinės pagalbos, pabėgėliams reikia veikiančio humanitarinio koridoriaus, gydymo. Režimui reikia sankcijų. Sankcijoms reikia sąjungininkų Europoje. Dirbkime!

Kiekvienas kelias į pergalę ar į norimą pokytį yra klotas ne vien gerais norais, o ilgu darbu.

Tai suprasdami ir rašėme programą. Kaip lengva būtų parašyti, kad kitais metais gyvensime kaip Suomijoje.

Tačiau žmonės nuvargę nuo neišpildomų pažadų, lyg kas tau kaskart žadėtų Kalėdas, kurios vis neateitų.

Bet pokyčių verkiant reikia. Todėl mūsų programa kitokia. Mažiau yra daugiau. Pamenu, kai pirmąjį kartą paminėjome šią programos nuostatą – kolegų akys ant kaktų iššoko. Kuri partija dar yra siūliusi mažiau. Reikia daugiau! ALGŲ, PENSIJŲ, BENT TRINKELIŲ, NORS TŲ DAUGIAU IŠKLOKIT.

Ne šį kartą.

Sutarėme sutarti dėl to, ką tikrai galime įgyvendinti. Kelionėje į Lietuvos pergales žengti pirmuosius žingsnius.

Vinstonas Čerčilis kviesdamas į kovą už Angliją nežadėjo vieno lengvo sprendimo. Jis tuomet žadėjo kovą dėl kiekvieno teritorijos milimetro. Žadėjo kraują, sunkų darbą, ašaras ir prakaitą. Ir ateisiančią pergalę. Jis pažadėjo viltį ir tiesą. Patį stipriausią mišinį politikoje.

Turėkime vilties, kad galime pakeisti, kad galime laimėti. Kad Baltarusijos žmonės gali laimėti, kad Astravą galime sustabdyti. Kad matematikos galime išmokti.  Ne tik miesto, bet ir kaimo mokyklose.

Bet tuo pačiu, kad tai padaryti nėra lengva ir sidabrinių kulkų neturi niekas. Tik tikėjimą, kad tai pasiekiama ir valią bei kantrybę tai padaryti.

Sakoma, kad politika pasiduoda tam, ką vadiname laikmečiu. Neva politika tik realybės atspindys.

Aš su tuo nesutinku.

Politikai gali rinktis. Atskleisti blogiausias arba geriausias mūsų savybes. Stiprinti mūsų baimes,  neapykantą, nepasitikėjimą, neviltį. Sustiprinę tai, valdyti valstybę, kuri bijo, nepasitiki ir nekenčia.

Tačiau gali atskleisti ir šviesiąją mūsų pusę – pagarbą, viltį, tikėjimą, supratingumą. Kūrybą.

Politikai gali kviesti kovoti prieš kitaip mąstančius. Kovoti su Europos Sąjunga, su imigrantais, kovoti su Sorošu ar vienos lyties poromis. Kovoti tol, kol ateities mokslininkams beliks tik tyrinėti, kaip staiga mes tapome skilusia, sergančia, paranojiška bei kvailinama visuomene.

Bet politikai gali elgtis ir kitaip – suteikti viltį, sutelkti bendram darbui. Galų gale nekvailinti, nemanipuliuoti ir sakyti tiesą. Parodyti geresnius mus visus, atskleisti mūsų gerąsias puses. Pasirinkę tai galime tikėtis, kad augs pasitikėjimas ir  valstybe, ir vienas kitu.

Man atrodo, kad tai tikroji jėga, kurios šiandien reikia valstybei. Tai, ko reikia Lietuvos pergalei.

 

Dėkoju.

Kitos aktualijos

Daugiau aktualijų

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti