2018.09.05

Ko reikia valstybei: valdžios ir opozicijos susitaikymo ar ideologinės politikos?

Keistą laikotarpį gyvename. Staiga daug kas pradėjo jausti, kad kažkas ne taip yra su mūsų valstybės politiniu gyvenimu. Vladimiras Laučius konstatavo, kad valstybėje nebeliko politikos su ilgalaikiais tikslais, ambicijomis ir strategijomis, liko tik politikavimas apie kasdienybę ir valdžios „reformistinis populizmas“, kai valdžia skuba pranešti apie vis naujas tariamas „reformas“, nors nei ko siekia, nei kodėl tas reformas reikia daryti taip ir lieka neaišku. Gitanas Nausėda su apgailestavimu tarė, kad partijų susipriešinimas trukdo abiejų pusių normaliems politikams tartis dėl racionalių, reikalingų reformų, ir kad jis į rinkimus eina tam, kad suvienytų politikus.

Kur dingo valstybės politika?

Keistą laikotarpį gyvename. Staiga daug kas pradėjo jausti, kad kažkas ne taip yra su mūsų valstybės politiniu gyvenimu. Vladimiras Laučius konstatavo, kad valstybėje nebeliko politikos su ilgalaikiais tikslais, ambicijomis ir strategijomis, liko tik politikavimas apie kasdienybę ir valdžios „reformistinis populizmas“, kai valdžia skuba pranešti apie vis naujas tariamas „reformas“, nors nei ko siekia, nei kodėl tas reformas reikia daryti taip ir lieka neaišku. Gitanas Nausėda su apgailestavimu tarė, kad partijų susipriešinimas trukdo abiejų pusių normaliems politikams tartis dėl racionalių, reikalingų reformų, ir kad jis į rinkimus eina tam, kad suvienytų politikus.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė netrukus atitarė, kad partijų susipriešinimas yra peržengęs raudonas linijas, ir kad ji prieš prasidedant naujam politiniam sezonui kviesis Seimo politinius lyderius tartis, kaip tokį susipriešinimą įveikti. Be to, dar ir jaunasis Premjero ekonomikos ir reformų patarėjas Lukas Savickas paaiškino, kad Vyriausybei įgyvendinant reformas ne ideologijos, o skaičiai yra svarbūs. Ir kad Vyriausybė vasaros pradžioje labai sėkmingai įgyvendino net 6 stambių reformų „portfelį“, remdamasi ne kokiomis nors ideologijomis, o paprastais skaičiais.

L. Savicko žodžius čia pridėjau tik todėl, kad, mano įsitikinimu, Lietuva turi problemą ne tik dėl partijų susipriešinimo, kuris kyla dėl to, kad valdžia vis dažniau pasiduoda pagundai peržengti demokratijos taisyklių raudonąsias linijas, bet ir su tuo susipriešinimu, kuris kyla iš valdžios negebėjimo parengti, aptarti ir įgyvendinti racionalių ir viena su kita susijusių atskirų valstybės gyvenimo sričių reformų. Kai prijaučiantieji populizmui valdžios politikai jaučia, kad su tokiomis parodomosiomis reformomis nieko gero neišeina, kad jos tik chaosą sukelia, tada jie labai greitai atsiduoda pagundai nutildyti kritikus, oponentus ar nepriklausomą žiniasklaidą. Tai ir tampa konflikto ar partijų susipriešinimo priežastimi. Taip ir Lietuvoje šiandien: valdžios reformos – nuo mokesčių pertvarkos iki mokytojų „etatinio apmokėjimo“ ar planų uždaryti regionų ligonines – kelia tik vis didesnį chaosą, prieštarauja viena kitai ir valdančiųjų programoje išsikeltiems tikslams rūpintis regionais bei socialine atskirtimi, o valdantieji, vietoje racionalios diskusijos, skuba skelbti planus, kaip jie susidoros su konservatoriais, paskutiniais oponentais Seime. Su kritiška nuomone nacionalinėje televizijoje jau susitvarkė.

Prie to, be abejo, prisideda ir valdžios idėjinio lyderio hipertrofuotas jautrumas oponentų užduodamiems ir niekaip neatsakomiems klausimams apie importuojamas trąšas, valdomos žemės plotus ar keistomis aplinkybėmis perimtą rusiškų kombainų pardavimo verslą.

Kaistantis politinis susipriešinimas yra natūrali tokio valdžios elgesio pasekmė. Kai valdžia pasirenka tokį visuotinio karo su opozicija kelią, stengdamasi ją eliminuoti ar sugniuždyti nesibaigiančiais tyrimais, akivaizdu, kad opozicija tam priešinasi ir priešinsis, matydama vis labiau plintančios „demokratijos erozijos“ didėjančias grėsmes.

Taip, tokia „visuotinio karo“ situacija valstybės politiniame gyvenime nepalieka erdvės rimtesnėms diskusijoms dėl svarbių reformų ar svarbių neatsakytų klausimų, tačiau opozicija negali sustabdyti valdžios nuo populistinės pagundos savo rinkėjams rodyti opoziciją kaip didžiausią priešą. Nors tie patys konservatoriai visus 2017 metus gyveno su šūkiu „Sutarti dėl Lietuvos“, kviesdami valdžią sutarti dėl svarbiausių valstybei reikalingų permainų, kitaip sakant, siūlė racionalią paramą įgyvendinant reformas. Bet tokio kvietimo valdžia sąmoningai neišgirdo ir pasirinko žinomą silpnų valdžių kelią: „mes patys viską gerai žinome ir mums nereikia jūsų patarimų, nes mes turime daugumą“.

Taigi, kai susirūpinę kalbame apie politinį susipriešinimą šiandieninėje Lietuvoje, turime sugebėti pažvelgti šiek tiek giliau: kodėl tas susipriešinimas kyla, kiek jis yra žalingas ir kaip jis gali būti įveiktas. Vien tik raginimas susitaikyti, kiek jis neskambėtų populiariai, gali būti nerezultatyvus ir netgi kontrproduktyvus.

Svarbiausia tezė, kurią siekiu šiame tekste pagrįsti, yra pakankamai paprasta: partijų susipriešinimas, jų tarpusavio konkurencija ir kova yra normali demokratijos būsena. Tačiau ji privalo turėti savo aiškias taisykles, kurių svarbiausia – opozicijos teisė egzistuoti ir būti išgirstai. Kai tokioje konkurencijoje valdantieji pasiduoda pagundai išnaudoti savo galią tam, kad pakirstų opozicijos teisę veikti, jie peržengia per demokratijos taisyklių raudonas linijas. Šiandien tai ir stebime. Tai ir yra viena svarbiausių partijų susipriešinimo priežasčių.

Kita vertus, be tokios partijų tarpusavio konkurencijos ir kovos, vykstančios pagal tam tikras taisykles, šalies demokratijai taip pat yra labai svarbu, kad valstybės politinėje kultūroje būtų išplėtota institucinė erdvė ir būtų sukurtos politinės tradicijos, kurios skatintų partijas tartis dėl svarbiausių reformų. Tai nereiškia, kad valdžia reformas gali įgyvendinti tik visuotinio konsensuso sąlygomis. Tačiau opozicija turi turėti teisę būti išklausyta. Ir kartais išgirsta. Ir tam neužtenka vien formalių Seimo taisyklių ar įstatymų svarstymo plenariniuose Seimo posėdžiuose, kur šiandieninė valdžia vis dažniau nusprendžia įstatymus svarstyti ypatingos skubos tvarka. Štai tokių institucinių erdvių ir politinės kultūros tradicijų rimtesniam reformų aptarimui Lietuvoje labai stinga. Tai ypač jaučiasi dabar, todėl žmonės vis labiau supranta, kad jie nėra apsaugoti nuo neapgalvotų, neišdiskutuotų, parodomųjų reformų, kurios daromos tik tam, kad Vyriausybė atrodytų reformistine. O tai, viena vertus, kelia susipriešinimą, kita vertus, „reformistinio populizmo“ chaosą.

Toliau pabandysiu šiek tiek giliau panagrinėti tas dvi susipriešinimo priežastis: 1) kai valdžia šiurkščiai pažeidžia demokratijos taisykles; ir 2) kai reformos „gimdomos“ ir svarstomos tik „po kilimu“.

Bet iš pradžių verta šiek tiek stabtelėti ties keletu teorinių postulatų apie tai, kokie procesai yra ypatingai svarbūs sveikai demokratijai.

Apie demokratijos pamatines taisykles

Gyvename tokiu laikmečiu, kai aplink mus įvairių šalių įvairios valdžios vis dažniau atranda, kad išnaudojant valdžios galias demokratiją galima palaipsniui demontuoti, piliečiams į tai žiūrint pakankamai atsainiai.

Į rytus nuo mūsų, Putinas tai ėmėsi įgyvendinti nuo pat savo režimo pradžios 2000 metais. Veiksmų logika paprasta – reikia perimti žiniasklaidą, o opoziciją su visu M. Chodorkovskiu priešakyje „pasodinti“. Arba šaltakraujiškai nužudyti. Putino idėjinis guru V. Surkovas tai pavadino „suverenios demokratijos“ plėtojimu.

Į vakarus nuo mūsų – „naujojoje Europoje“ V. Orbanas pirmasis išbandė panašius, tačiau labiau civilizuotus metodus, kurių tikslas yra tas pats – perimti žiniasklaidą ir susilpninti opoziciją. V. Orbanas tai pavadino „neliberalios demokratijos“ plėtojimu. Nors ir vengia tokių garsių pareiškimų, tačiau mūsų kaimyninė Lenkija taip pat pamažu suka panašiu keliu.

Akivaizdu, kad mūsų valdžios taip pat jaučia pagundą pasukti tokiu pat keliu. To požymių matome vis daugiau. Todėl ir yra verta grįžti prie kai kurių vadovėlinių tiesų apie demokratiją. Kol dar nevėlu.

Yra daug knygų apie demokratiją. Dauguma Lietuvos politikų įsivaizduoja, kad viską apie ją žino. Kaip sakė Seimo Pirmininkas: demokratija yra tada, kai dauguma sprendžia, o opozicija turi paklusti. Tada nebus ir susipriešinimo. Toks paviršutiniškas požiūris dabartinėje valdžioje yra plačiai įsišaknijęs ir bent iš dalies paaiškina, kodėl matome vis daugiau plintančios „demokratijos erozijos“ požymių.

Tuo tarpu žinomas amerikiečių politikos mokslų ir sociologijos akademikas S.M. Lipset‘as savo garsioje knygoje „Political Man“, pirmą kartą išleistoje dar 1960 metais, labai paprastai paaiškino, kad sveikai demokratijai būtinos tokios socialinės, visuomeninės sąlygos, kurios palaikytų du svarbius demokratijai dalykus. Pirmiausia, anot S.M. Lipset’o, kaip bebūtų keista, stabili demokratija reikalauja tokių sąlygų, kuriose galėtų egzistuoti ilgalaikis ideologinis partijų nesutarimas, konfliktas, konkurencija, kova dėl valdančių pozicijų, opozicijos iššūkiai valdančiajai partijai, ir galų gale – tų valdžios partijų pasikeitimas per rinkimus. Sąlygos tokiems nesutarimams egzistuoti yra būtinos sąlygos demokratijai egzistuoti, pagal S.M. Lipset’ą. Tačiau S.M. Lipset’as taip pat pabrėžia, kad ne mažiau svarbi yra antroji sąlyga – konsensuso sąlyga, kuri apima tokius principus: 1) taikaus valdžios pasikeitimo principą, 2) valdžios teisę priimti sprendimus, kuriems paklusta visi, taip pat ir opozicija, 3) tačiau valdžia taip pat turi pareigą pripažinti opozicijos teises ir jas gerbti.

Ar A. Navalnyj turėtų susitaikyti su V. Putinu?

Demokratijoje partijų nesutarimas, tam tikras jų konfliktas ir konkurencija yra neišvengiama demokratijos sąlyga. Todėl ieškoti „visuotinio susitaikymo“ nebūtų labai išmintinga.

Tačiau tas nesutarimas, konfliktas, konkurencija galėtų būti dėl idėjų, dėl reformų, netgi ir dėl kokių nors asmeninių neskaidrumų ar valdžios lyderių bėgimo nuo atsakymų į klausimus, bet ne dėl pamatinių demokratijos taisyklių laužymo. O pamatinė demokratijos taisyklė yra paprasta – opozicija ir nepriklausoma žiniasklaida privalo turėti teisę kritikuoti valdžią ar užduoti jai nepatogius klausimus, o valdžia neturi teisės už tai keršyti ar imtis juos persekioti. Tiek opozicijos, tiek ir žiniasklaidos. Tai yra raudonoji demokratijos linija, kurios jokia valdžia negali peržengti.

Deja, šiandien matome vis daugiau požymių, kad šiandieninė valdžia sąmoningai ar tiesiog iš valdžiai būdingo kvailumo šią raudoną liniją vis stipriau peržengia. Ir visuomenė nėra pajėgi tai sustabdyti. Vis naujos komisijos opozicijai tirti, vis ryškesni valdžios siekiai išnaudoti ir specialiąsias tarnybas tam pačiam tikslui, pastangos (pakankamai sėkmingos) nuskausminti kritinę žiniasklaidą, – visa tai ir yra tai, ką vadiname „demokratijos erozija“.

Deja, vis labiau atrodo, kad tokia „demokratijos erozija“ nėra vien tik savaime vykstantis natūralus procesas, kai rinkėjai išsirenka tokią valdžią, kuri tiesiog nesupranta, kodėl yra svarbu saugoti pamatines demokratijos taisykles. Vis labiau atrodo, kad valdžia sąmoningai renkasi tokį kelią – eiti Putino pramintu keliu ir tikrąją vakarietišką demokratiją pamažu modifikuoti į kokią nors „lietuvišką demokratiją“, kurioje opozicija bus nutildyta, žiniasklaida – be dantų ir pajėgi tik paklausti – „kas geresnio, Premjere?“. Taip galima ir tariamo „susitaikymo“ pasiekti, kai tiesiog nebebus kas pajėgtų pasipriešinti tokiems valdžios veiksmams.

„Demokratijos erozija“ Vakaruose yra vienas iš ilgalaikių Kremliaus hibridinio karo prieš Vakarus tikslų. Žmonių nusivylimą svarbiausiomis demokratijos institucijomis nėra sudėtinga pakurstyti. Tam nereikia ir Kremliaus remiamų kandidatų pergalės, užtenka kad vietinė valdžia būtų paskatinta pasiduoti pagundai peržengti per demokratijos raudonas linijas.

Prieš tokias matomas „demokratijos erozijos“ tendencijas būtina kovoti. Tai sukėlė ir sukelia susipriešinimą, kurio galėtų būti mažiau, jeigu šiandieninei valdžiai nedviprasmiškai būtų paaiškintos pamatinės demokratijos taisyklės ir tokių taisyklių raudonos linijos. Tai galėtų būti kelias link mažesnio susipriešinimo, kurio kryptį galėtų brėžti ir kandidatai į Prezidentus.

Tačiau būtų klaida, nekreipiant dėmesio į tokio susipriešinimo priežastis ir nesiekiant tokių priežasčių panaikinimo, tiesiog kviesti partijas susitaikymui. Tai būtų panašu į kvietimą Aleksejui Navalnui susitaikyti su Vladimiru Putinu, nors Putinas ir toliau elgsis taip pat.

Apie valdžios “didelių ausų” įtaką reformoms

Aptarus tai, kaip valdžios sąmoningas siekis skatinti „demokratijos eroziją“ tampa partijų susipriešinimo priežastimi, yra verta stabtelėti prie reformų proceso Lietuvoje, bandant išsiaiškinti, kodėl Lietuvą yra ištikęs „reformistinis populizmas” ir kodėl toks reformų darymas yra dar viena ir partijų, ir visuomenės susipriešinimo priežastis.

Ką galime pasakyti apie šios valdžios reformų politiką? V. Laučius teisingai pastebi, kad žodis „reforma“ yra tapęs labai populiaria vienadienio politikavimo sudėtine dalimi. Jau nuo pat šios Vyriausybės veiklos pradžios jautėsi, kad Premjeras S. Skvernelis yra pasiryžęs išsikovoti „reformatoriaus“ žvaigždutę ant savo antpečių, nelabai galvodamas, kodėl ir kokių tikslų siekiant tokios reformos turi būti daromos. Svarbu tik tiek, kad būtų galima raportuoti, jog „reformos“ įgyvendintos. Tokiam Vyriausybės veikimui labai tiko ir Valstiečių partija, neturinti aiškios ideologijos, viešai bandanti save pristatyti kaip centro-kairiąją partiją, tačiau savo programoje sugebėjusi apibrėžti tik „darnos“ tikslą. Centro-kairioji partija, kitaip nei kokie nors liberalai, turėtų pirmiausia rūpintis, kaip mažinti skurdą, socialinę ir regionų atskirtį, tam sutelkiant kiek galima daugiau valstybės finansinių resursų. Tačiau kaip rodo pastarojo meto Vyriausybės veiksmai, kuriems pritaria paklusni Seimo dauguma, realūs Vyriausybės veiklos ir įgyvendinamų reformų rezultatai yra totaliai priešingi: valstybės finansiniai resursai yra mažinami, ir todėl provincijai lieka tik tušti pažadai.

Kodėl Vyriausybė taip veikia? Atsakymas paprastas: jį geriausiai paaiškina jaunojo S. Skvernelio patarėjo Luko Savicko paskelbta tezė, kad Vyriausybės veikloje „pirmoje vietoje – ne ideologija“. Tokio įsitikinimo pasekmė yra visiška atskirų reformų eklektika. Partijų veikloje ideologija – tai ne kokių nors marksistinių dogmų rinkinys, tai sisteminis požiūris į svarbiausias šalies problemas ir iš to kylanti pastanga tas problemas sistemiškai ir spręsti. Jeigu tokio sisteminio požiūrio nėra (nėra „ideologijos“), tada atskirai įgyvendinta vienos srities reforma gali kitoje srityje tik pagilinti jau ir taip egzistuojančias problemas.

Taip įvyko ir su šį pavasarį Vyriausybės garsiai paskelbtu 6 reformų „portfeliu“. Pirmiausia Vyriausybė ėmėsi mokesčių reformos ir tokios reformos pasekmė yra ta, kad po 3 metų valstybė į biudžetą surinks beveik 2 mlrd. eurų mažiau lėšų, nei būtų surinkusi be tokios reformos. Sakyčiau, visiškai libertarinė reforma.

Tuo pat metu Vyriausybė pradėjo įgyvendinti mokytojų „etatinio apmokėjimo“ reformą, žadėdama, kad tai leis padidinti mokytojų atlyginimus. Toks pažadas yra tuščias, nes norint padidinti mokytojų atlyginimus reikia pirmiausia didinti tam skirtą biudžeto eilutę. O to valdžia negali padaryti, nes per „mokesčių reformą“ tokias galimybes pati sunaikino. Todėl valstybinės mokyklos bei jų mokytojai ir toliau bus laikomi „bado dietoje“. Ir dėl to labiausiai nukentės provincijos žmonės, nes jų vaikai negalės gauti kokybiško išsilavinimo. Miestiečiai bent turi galimybę rinktis geresnės kokybės privačias mokyklas. Kol kas.

Be viso to, valdžia žada uždaryti daugelį provincijos ligoninių, nes, anot valdžios, jos negarantuoja tinkamos paslaugų kokybės, o to pagrindine priežastimi yra tai, kad tokios ligoninės negali pasamdyti nuolat dirbančių kvalifikuotų daktarų, nes neišgali jiems mokėti tinkamų atlyginimų. O norint tokius mokėti, šalies biudžete reikia turėti pakankamai lėšų, kurių ši valdžia nutarė atsisakyti. Ir vėl dėl to pirmiausia kentės provincijos žmonės.

Taigi valdžia, kuri žadėjo pirmiausia pasirūpinti provincijos žmonėmis, elgiasi visiškai priešingai – naikina bet kokias galimybes provincijoje tikėtis gyvenimo kokybės, bent kiek panašios į miestų gyvenimo kokybę. Be abejo, akivaizdu, kad viešosios paslaugos suteikimas vienam provincijos mokiniui ar ligoniui valstybės biudžetui kainuoja brangiau nei ta pati paslauga kainuoja didesniame mieste, tačiau tam ir reikia valdžios, kad ji sugebėtų rasti lėšų, kurių reikia tokiam skirtumui padengti.

Kodėl valdžia taip elgiasi? Kodėl žodžiais žada pasirūpinti viešosiomis paslaugomis regionuose, o įgyvendinamos reformos duoda visiškai priešingą rezultatą?

Atsakymas susideda iš dviejų dalių. Pirma, kai Vyriausybė giriasi, kad įgyvendindama reformas, ji remiasi ne kokia nors ideologija, o tik skaičiais, tai reiškia tik viena: tokia valdžia neturi jokio sisteminio plano ir suvokimo, ką ji nori pasiekti ir kokias problemas išspręsti. O kai pati valdžia savo viduje neturi tokio supratimo, stebime antrąjį reiškinį: valdžios „didelių ausų“ įtaką įgyvendinamoms reformoms, nes tokių reformų planą lemia nebe valdžios turimas sisteminis problemų matymas, o atskirų interesų grupių gebėjimas prasiveržti iki Vyriausybės „didelių ausų“ ir ten prišnabždėti, kokios reformos atskiruose sektoriuose turi būti įgyvendintos. To pasekmė yra ta, kad atskiras reformas lemia atskiros interesų grupės, o ne valdžios sisteminis planas. Ir galų gale paaiškėja, kad viena įgyvendinta reforma užkerta kelią kitai valdžios žadėtai reformai. O žmonės, galų gale, mato tik chaosą ir tuščią „reformistinį populizmą“.

Štai, tik pažiūrėjus į Vyriausybės įgyvendintą „mokesčių reformą“ akivaizdu, kad prie valdžios „didelių ausų“ priėjo stambaus verslo asociacijos, prižadėdamos valdžiai, kad ją labai girs už įgyvendintą libertarinę mokesčių reformą. Vyriausybė ir puolė ją strimgalviais įgyvendinti. Tuo pačiu sunaikindama galimybę realiai pasirūpinti mokytojais ar medikais.

Galima spėti, kad prie Švietimo ministerijos „didelės ausies“ prigludo kažkuri iš mokytojų profsąjungų, kuri išreklamavo, kad Estijos mokytojų didesnius atlyginimus lemia tai, kad prieš kelis metus Estija įgyvendino „etatinio apmokėjimo“ reformą. Kad Estijos Vyriausybė mokytojų atlyginimams skiria žymiai didesnę biudžeto eilutę, to niekas nepasistengė įžiūrėti. Mūsų Vyriausybė nutarė, kad mokytojams užteks tik pažadų, kad jų atlyginimai padidės vien tik nuo to, kad bus įvestas etatinis apmokėjimas, neskiriant tam jokių reikšmingų papildomų biudžeto lėšų (nes pastarąsias suvalgė „mokesčių reforma“). Todėl dabar mokyklose matome ne etatinių atlyginimų padidėjimą, o vien tik „etatinį chaosą“.

Tas pats su regionų ligoninėmis – Vilniaus ir Kauno didieji medicinos centrai sugeba atrasti dideles Sveikatos ministerijos „ausis“ ir išaiškina, kad provincijos ligoninių išlaikymas yra tiesiog ir taip mažėjančių lėšų švaistymas, ir kad tas lėšas būtų galima žymiai efektyviau panaudoti Vilniaus ir Kauno medicinos centrų papildomam finansavimui.

Štai taip valdžios pažadai pasirūpinti provincija pavirsta visiškai priešingu rezultatu – galutiniu provincijos numarinimu. Ir tai valdžia daro ypatingos skubos tvarka versdamasi per galvą, reformų planus „slėpdama po kilimu“, vengdama normalių diskusijų su opozicija, patį reformų svarstymo ir tvirtinimo procesą paversdama visišku chaosu. Ir susipriešinimo šaltiniu.

Kaip nuo „reformistinio populizmo“ sugrįžti prie valstybės politikos, įgyvendinant svarbias reformas?

Netrukus švęsime Nepriklausomybės 30-metį. Turime sukaupę ir sėkmingų, ir nesėkmingų reformų patirties. Politikos akademikai pasaulyje taip pat atranda vis daugiau aiškių įrodymų, kas lemia atskirų valstybių ar reformų sėkmę.

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių atsakymų yra paprastas: institucijos yra tai, kas garantuoja tokią sėkmę. Pirmiausia – stiprios politinės institucijos: politinės partijos, išvystytas parlamentarizmas, asocijuotos visuomenės grupės, išplėtota ir institucionalizuota politinė kultūra, įsitvirtinusios sveikos demokratijos taisyklės ir tradicijos. Nemažiau svarbu yra ir sukurtos bei institucianolizuotos reformų įgyvendinimo taisyklės. Tokios taisyklės gal ir negali priversti valdžios turėti kokį nors aiškesnį įgyvendinamų reformų idėjinį ar ideologinį planą, bet gali ir turi priversti valdžią laikytis tam tikrų taisyklių rengiant, svarstant ir įgyvendinant reformų planus. Normalioje Vakarų valstybėje ne tik naujų mokesčių negalima įvesti greičiau nei per 6 mėnesius, bet ir sprendimas dėl etatinio apmokėjimo įgyvendinimo negali būti priimamas per 2 savaites ir realizuojamas per 2 mėnesius. Tam demokratiniuose Vakaruose ir yra sukurta prievolė valdžioms apie savo reformų planus skelbti iš anksto, publikuojant įvairius „non-paper“, „green paper“ ar „white paper“ dokumentus apie planuojamas reformas tam, kad būtų galimybė jas išsamiai aptarti tiek su visuomene, tiek su parlamentiniais oponentais. Valdžia neprivalo atsižvelgti į oponentų kritiką ar siūlymus, bet ji privalo sudaryti tinkamas galimybes oponentams būti išklausytiems.

Kai to nėra – tai ir kyla susipriešinimas dėl reformų, o reformos pavirsta neapgalvotu „reformistiniu populizmu“.

Ką daryti?

Kaip sakiau iš pradžių, pirma, gerai, kad girdime vis daugiau susirūpinusių balsų mūsų politikos ir demokratijos reikalais. Prieš porą metų tuos pačius klausimus keldami jautėmės, kad esame vieniši. Antra, turime suprasti, kad demokratijos veikimas  ir valstybės politikos kūryba yra sudėtingi ir jautrūs procesai, kuriose atsirandančių problemų vien tik gražiais „susitaikymo” burtažodžiais neišspręsime. Demokratijos sveikatą apsprendžia besąlygiškas esminių demokratijos taisyklių laikymasis, kurias pažeidžianti valdžia labai greitai nusirita į „suverenios demokratijos“, „neliberalios demokratijos“ ar „lietuviškos demokratijos“ klystkelius.

Norint realiai įveikti dabartinę „susipriešinimo“ bangą, reikia susitarti. Taip kaip buvo susitarta dėl gynybos biudžeto, taip reikia susitarti, kad esminės demokratijos taisyklės nebus pažeidžiamos. Ir kad reformų kūrimo, svarstymo ir įgyvendinimo procesai bus institucionalizuoti, remiantis gerąją Vakarų demokratijų praktika.

Siekiant šių dviejų rezultatų labai dideli vaidmenį gali suvaidinti šalies Prezidentai. Ypač būsimieji – šią temą paversdami viena iš svarbiausių savo rinkimų kampanijos temų. Prezidentai negali pakeisti Vyriausybės ir Seimo daugumos programos, bet jie gali sugrąžinti demokratinį procesą į aiškių taisyklių rėmus. Ir tai Lietuvos vidaus politikai būtų didžiausias laimėjimas.

Kitos aktualijos

2019.09.19

J. Džiugelis ir V. Bakas. Kodėl valdantieji žmones su negalia verčia šiuolaikiniais vergais?

J. Džiugelis ir V. Bakas. Kodėl valdantieji žmones su negalia verčia šiuolaikiniais vergais?
Skaityti daugiau
2019.09.19

Kam ruošiamas Kultūros politikos pagrindų įstatymas: kultūros ministrui ar kultūros laukui?

Kam ruošiamas Kultūros politikos pagrindų įstatymas: kultūros ministrui ar kultūros laukui?
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti