Visą sudėtingą priežasčių rinkinį labai patogu redukuoti į kokį nors vieną faktorių – ar tai būtų D. Trumpas ar Borisas Johnsonas, ar kokia nors post-tiesos epocha, kurioje neva dominuoja charizmatiški socialiniai inžinieriai, kurie eskaluoja visuomenių baimes ir taip kaupia savo politinį kapitalą.

Tačiau taip teigiantys nenori pažvelgi kiek giliau ir apmąstyti kodėl tos „šmėklos“ ir „baimės“ turi paklausą visuomenėse? O gal dėl to, kad tai nėra tik „šmėklos“ ir „baimės“, o reali visuomenės būsena? Gal tiesiog Europos kairieji jau gyvena epochoje, kurios jie nepažįsta arba bijo pripažinti, kad realus pasaulis jau yra kitoks, tiesiog nebe jų pasaulis?

Politikus dar galiu suprasti ir netgi pateisinti, nes gerbiu tuos, kurie savo politinius įsitikinimus gina iki galo. Bet kaip vertinti filosofus, apžvalgininkus ir mąstytojus?

Profesorių Gintautą Mažeikį visada įdomu skaityti, bet mane nustebino jo noras britų konservatorių pergalę, „Brexit“ ir D. Trumpo iškilimą bei kitus fundamentalių pokyčių Vakarų pasaulyje priežastis suvesti tik į post-tiesos epochą: ,„B. Johnsonas dar kartą įrodė, kad naujasis populizmas ir melo naujienų politika geriausiai išreiškia naujosios masių visuomenės slopinamus politinius lūkesčius. Dar daugiau, simuliakrų ir melo žinių gamyba puikiai dera ir rinkoms. Medijos išmoko prašnekinti slepiamą nepakantą, ją komerciškai ir politiškai realizuoti. Šmėklos pakilo, nebeišvarysi, madingos.“

Pernelyg lengva „Brexit“ ar D. Trump fenomenų nuopelnus priskirti naujiesiems manipuliatoriams ir socialinei inžinerijai. Tai supaprastintas aiškinimas, ignoruojantis pasikeitusią Vakarų pasaulio realybę. Pokyčių variklis yra ir nauji lūžiai visuomenėse, už kurias didžiąja dalimi atsakinga yra ta pati Europos politinė kairė, t. y. šiai ideologinei srovei priklausančių politikų prieš du ar tris dešimtmečius priimti sprendimai.

Naujas takoskyras Vakarų visuomenėse sukėlė imigracijos procesai, demografijos krizė, vertybių revoliucija. Imigracijos klausimas tapo aktualus visoje ES, nes dėl mažėjančio gimstamumo bei darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimo ėmė trūkti darbo jėgos.

Kita vertus, imigracija iš trečiųjų neeuropietiškos kultūros šalių kelia klausimų, susijusių su sunkiai įveikiamais kultūriniais-civilizaciniais skirtumais. Juk iki šiol įvairių Vakarų Europos valstybių bandymai rasti naujųjų imigrantų integracijos modelį patyrė vien tik nesėkmes.

Multikultūrinės visuomenės modelis patiria vis daugiau smūgių. Kalbame apie vertybinius ir kultūrinius konfliktus („karus“) Vakarų visuomenėse. JAV politikos apžvalgininkas George‘as Weigelis jau prieš kelis metus paskelbė, kad Europoje vyksta du vertybiniai mūšiai: pirmasis vertybių karas – tai kova tarp postmodernistų , išpažįstančių moralinį reliatyvizmą, ir tų, kurie palaiko tradicines moralines vertybes.

Antrasis – tai kova dėl teisės apibrėžti pilietinės visuomenės prigimtį bei nustatyti multikultūralizmo ribas Europoje, kuriai susiduriant su rimtomis demografinėmis problemomis vis aktualesnis tampa imigrantų iš islamo pasaulio metamas iššūkis. Europos kairieji stoja imigrantų (kaip jie sakytų, „žmogaus teisių“) pusėn, bet tai darydami jie nusisuka su socialiai jautriausių savo šalių piliečių, nes būtent jie ir patiria didžiausią darbo jėgos iš trečiųjų šalių konkurencinį spaudimą ar socialinį dempingą.

Imigracijos procesai yra persipynę ir su socialiniai bei ekonominiais iššūkiais. Ekonominis augimas nepasiekia visų visuomenės sluoksnių. Atsiranda netolygus gerovės pasiskirstymas, kai didelė visuomenės dalis suvokia, kad jų vaikai nebegyvens geriau nei jų tėvai. Iš čia ir kyla paradoksai, kai anksčiau už socialistus balsavę europiečiai dabar renkasi kraštutinę dešinę.

Ir ne tik Britanijoje, bet ir Prancūzijoje, kur šiauriniai šalies pramoniniai regionai kažkada buvo socialistų forpostas, o šiandien čia gyvenantys žmonės renkasi Marine Le Pen. Ir tai vyksta net tik dėl manipuliatorių išgalvotu dalykų ar šmėklų, o dėl naujos realybės, kurią Vakarų kairieji intelektualai yra linkę ignoruoti ir nepripažinti. O nenoras to pripažinti ir yra šiandien didžioji Vakarų politinės kairės problema, kurią simbolizuoja dar nematytas kairiųjų politinių jėgų Vakaruose nuosmukis.