2019.10.30

Kodėl Latvija neratifikuoja Lietuvos – Latvijos jūros sienos sutarties?

A. Ažubalis ir Z. Kumetaitis. Kodėl Latvija neratifikuoja Lietuvos – Latvijos jūros sienos sutarties?

Tekstas parengtas Audroniaus Ažubalio – Seimo nario, buvusio užsienio reikalų ministro ir  dr. Zenonono Kumetaičio – ambasadoriaus, ilgamečio Lietuvos delegacijų sienoms atstatyti pirmininko/pavaduotojo.

Spalio pradžioje po įvykusio Lietuvos ir Latvijos prezidentų susitikimo vėl imta garsiai kalbėti apie bandymą spręsti jūros sienos tarp šalių klausimą. Pastaroji yra vienintelė Lietuvos kaimynė neratifikuojanti dar 1999 m. pasirašytos ir Lietuvos Seimo ratifikuotos sutarties Dėl teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo atribojimo Baltijos jūroje (toliau tekste – Jūros sienos sutartis). Net sienos su Rusija klausimas „uždarytas“, nekalbant jau apie Švediją ir Baltarusiją. Kyla klausimas, kodėl  Latvija tiek ilgai vilkina šį klausimą? Taip pat, ką turėjo mintyje Latvijos Prezidentas Egilas Levitas po susitikimo su Prezidentu Gitanu Nausėda, pareiškęs, kad „Rezultatas turėtų būti toks, kad kiekviena iš šalių būtų patenkinta 50 proc., nė viena šalis nebus patenkinta 100 proc. Ir kad tai būtų ilgalaikis teisingas sprendimas“. Ar tai reiškia, kad Lietuvos vandenyse esančio naftos telkinio dalybos ar eksploatacija vyktų kartu su Latvija?  Paprastai, jei valstybių santykiuose kalbama apie kompromisus, tai siektinas susitarimas ar sutartis reikalauja abipusių nuolaidų.  Tačiau šiuo aptariamu atveju situacija daugiau nei aiški – Latvija, pasitelkdama klaidinančią informaciją, siekia laimėti jai teisiškai nepriklausančią teritorijos dalį ir tai  viešai vadina galimu kompromisu.

Derybos su Latvija dėl sienos atstatymo prasidėjo 1992 m. Lietuvos delegacija bandė inicijuoti derybas dėl jūros erdvių atribojimo kartu su sausumos siena, bet latviai atsisakė, motyvuodami, kad neturi įgaliojimų.  1993 m. birželio 29 d. Biržuose pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartis Dėl valstybės sienos sausumo atstatymo. Kodėl iškart nebuvo deramasi dėl jūros sienos? Atsakymą galima rasti buvusio Latvijos premjero M. Gailio knygoje  „Šešeri metai valdžioje“: „Praėjus metams po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo du Latvijos ministrai A. Mileris ir A. Prūsis nuvyko į Jungtines Valstijas pasirašyti ketinimų protokolą dėl Sutarties rengimo su AMOCO vadovybe licencijai parduoti, kad amerikiečiai galėtų pradėti gręžimo darbus laikomu perspektyviu kvadrate E-24…“ naftos ištekliams tirti ir eksploatuoti ginčytinoje zonoje, į kurią pretendavo ir Lietuva. Latviai įvairiais būdais stengėsi vilkinti derybas su Lietuva, tikėdamiesi iki jų pabaigos pasirašyti sutartį su AMOCO. Nors Lietuva apie jas žinojo, latviai iki pat Jūros sienos sutarties pasirašymo kategoriškai šį faktą neigė. Lietuvos delegacijos derybų taktikos trūkumu galima laikyti tam tikrą naivumą ir tikėjimąsi tokio pat geranoriškumo iš  latvių, kada Lietuvos derybininkai nebrėžė delimitavimo linijas gerokai šiauriau negu pagal Jūrų konvencijos pateiktas rekomendacijas. Šios linijos lietuviai laikėsi visų derybų metu, o latviai, žinodami tokią poziciją, modeliavo savo projektinę liniją gerokai į pietus taip, kad padalinus ginčytiną sektorių pusiau, perspektyvus telkinys E-24 liktų Latvijos pusėje. Kadangi Lietuvos delegacija tvirtai laikėsi savo nustatytos pozicijos, buvo bandoma inicijuoti sutarties pasirašymą premjerų lygmeniu, bet ir čia Lietuvos delegacijos nuomonė buvo nekintanti. Tada buvo pasitelktas patikrintas metodas – nomenklatūrinė medžioklė Maišiagaloje 1995 m., kurios pasekmės daugumai žinomos. Į medžioklę Latvijos vadovai atsivežė Memorandumo projektą, faktiškai sutartį, kurioje buvo nubrėžta linija, atribojanti Lietuvos ir Latvijos jūros akvatorijas taip, kad hipotetinis naftos telkinys E-24 atitektų  Latvijai. Medžioklės metu Latvijos vadovai pasiūlė pasirašyti šį dokumentą, o šeimininkai, per daug neįsigilindami į dokumento turinį, sutiko jį pasirašyti. Ir taip abiejų šalių prezidentai ir premjerai pasirašė Memorandumą.  Net nesuspėjus sugrįžti iš medžioklės iš Latvijos atsklido jai džiugi žinia apie „apie pasiektą ilgai lauktą pergalę Baltijos jūroje“. Ši žinia Lietuvoje sukėlė politinę audrą –  Memorandumo signatarams pakibo apkaltos grėsmė.

Prezidentas A. M. Brazauskas atšaukė savo parašą po Memorandumu ir dekretu nustatė naują derybinę poziciją, kuri jau buvo šiauriau ankstesnėse derybose deklaruotų linijų. Po kilusio šurmulio derybose buvo padaryta pertrauka. Dabar Latvija, nesitikėdama sau palankios derybų pabaigos, nusprendė pasirašyti sutartį su JAV kompanija AMOCO ir Švedijos OPAB dėl telkinio eksploatacijos. AMOCO, matydama aštrų konfliktą tarp Lietuvos ir Latvijos, pareikalavo iš Latvijos Vyriausybės kuo greičiau sudaryti jūros sienos sutartį su Lietuva, kad jie galėtų pradėti įgyvendinti sutarties nuostatas. Dėl to Latvija buvo priversta atnaujinti derybas. Tiksliau, net ne atnaujinti, o pradėti  derybas nuo pradžių. Latvijos delegacija buvo priversta nuo jų vilkinimo pereiti prie konstruktyvių derybų. Abi delegacijos, baimindamosis galimų nesėkmių ratifikavimo procedūrose, stengėsi įvertinti visas esmines aplinkybes ir tarptautinės teisės normas. Teritorinei jūrai delimituoti nutarta pasinaudoti prieškarinės Lietuvos ir Latvijos sienos sutarties nuostatomis, tuo pačiu deklaruojant istorinį abiejų valstybių nepriklausomybės tęstinumą. Abiejų pusių derybininkai taip pat sutarė likusiai teritorinės jūros daliai taikyti lygių minimalių atstumų principą, numatytą Ženevos konvencijoje, o dėl ekonominės zonos vadovautis Jūrų teisės konvencijos nuostatomis.

Tiesa, tai, kad susitarti iš principo nebuvo lengva akcentuota dar 1999 m. mūsų Seime, svarstant įstatymo projektą dėl Jūros sienos sutarties. Svarstymų metų teigta, jog „abi šalys, abi derybų delegacijos padarė neišvengiamų nuolaidų, kad jos kiekviena vadovavosi savo valstybės interesais ir pasiekė tai, ką buvo įmanoma pasiekti ilgomis derybomis. Žinoma, Lietuvos pusė gali manyti, kad ji kažko neteko, Latvijos pusė taip pat gali manyti, bet tai yra kompromiso, tarimosi, derybų rezultatas.“ Lietuvos Seimas ratifikavo dvišalę sutartį supratęs, kad „kitokios sienos, kitų koordinačių ir sąlygų būti tiesiog negalėjo ir negali“, bet ne kaimynai latviai…

Tai liudija, kad dar tuomet mūsų pusė buvo nusiteikusi klausimą spręsti politiškai. Tuo tarpu Latvija, turėdama „paveldėtus“ ir kruopščiai slepiamus, sovietinius geologijos žemėlapius su išžvalgytais šelfo resursais, delsia iki pat šių dienų, panašu, laukdama tokios valdžios Lietuvoje, kuri, net nesusipažinusi su iki šiol mums nerodomais žemėlapiais, nusileistų jų siūlymui pirmiausia pasirašyti ekonominį susitarimą. Iš esamos situacijos galima daryti prielaidą, kad Sutartyje su AMOCO numatyta sąlyga, kad Latvija neturi teisės perduoti geologinės medžiagos trečiosioms šalims. Kadangi Latvijos pusė supranta, kad vargu ar pavyks pakeisti ar net denonsuoti sutartį dėl jūros sienos nustatymo, todėl bando klausimą spręsti per bendros įmonės steigimą ar ekonominės sutarties ratifikavimą, kuri jiems garantuotų išteklių eksploataciją ir Lietuvos zonoje. Mūsų geologinės tarnybos specialistų teigimu, galima spėti, kad teritorijoje palei abiejų valstybių jūros sieną, patvirtintą pasirašyta sutartimi, gali būti iki 100 mln. tonų naftos, tačiau be sienos sutarties Saeimoje ratifikavimo nėra galima pasirašyti Latvijos primygtinai norimų įpareigojančių susitarimų ir atlikti visų su gamtinių išteklių paieška ir eksploatavimu susijusių tyrimų. Daugiau nei prieš dešimtmetį Latvijos parlamentarai, kad ratifikuotų sutartį, mainais siūlė per pusę pasidalinti vieną iš stambesnių, tik jiems žinomų, naftos telkinių, nors beveik visas jis – Lietuvos vandenyse. Lietuva su tuo nesutiko. Toks siūlymas leidžia spėlioti, kad galbūt tam tikrus geologinius tyrimus latvių užsakymu kažkas iš trečiųjų šalių jau atliko.

Šiaip jau kalbėti apie kaimynų pasirašytos Jūros sienos sutarties ratifikavimo vilkinimo priežastis tampa dar sudėtingiau perskaičius jos ketvirtąjį straipsnį:

  1. Ten, kur ant jūros dugno ar žemės gelmėse esantys mineraliniai ištekliai yra išsidėstę abipus teritorinės jūros ir kontinentinio šelfo ribos ir kur tie mineraliniai ištekliai gali būti visiškai ar iš dalies eksploatuojami iš kitos Šalies teritorinės jūros ar kontinentinio šelfo, Šalys, bet kurios iš jų reikalavimu ir prieš pradedant tokį eksploatavimą, pradės derybas ir sudarys sutartį dėl šių išteklių eksploatavimo sąlygų.
  2. Šiame straipsnyje sąvoka „mineraliniai ištekliai“ vartojama bendriausia, plačiausia ir išsamiausia prasme ir apima visus negyvuosius išteklius, esančius ant žemės ir jos gelmėse, nepriklausomai nuo cheminės ar fizinės būsenos.

 

Tampa aišku, kad visi kaimynų išvedžiojimai apie būtinybę pirmiausia pasirašyti ekonominį susitarimą ar steigti galimų ištelių eksploatavimui bendrą įmonę, neturi juridinio pagrindo. Pagal ES, teisę dalyvauti konkurse ištekliams tirti ir eksploatuoti turi visi ES fiziniai ir juridiniai asmenys, kitaip jie būtų diskriminuojami. Taigi, šalims belieka susitarti, pagal kurios valstybės įstatymus veiks konkursą laimėjusi įmonė ir kokia dalis mokesčių teks vienai ir kitai šaliai.

Tai, kad iki šiol kai kas Latvijoje neatsisako bandymų net revizuoti jūros sienos sutartį liudija ir 2013 m. Latvijos Energetikos ministerijos oficialiame tinklapyje patalpinta informacija, kurioje skelbiamas konkursas žvalgybiniams darbams jūros dugne atlikti. Šalia pridėtas ir jūrlapis, kuriame  pavaizduota Lietuvos ir Latvijos ekonomines zonas ribojanti linija kuri niekada neegzistavo ir teisiškai yra nepagrįsta:

Jūrlapyje nubrėžta klaidinanti žalia linija pateiktoje legendoje paaiškinama išgalvota informacija „LT-LV jūros siena, nustatyta SSRS laikotarpiu“. Šia melaginga žinia, siunčiama vidaus ir išorės vartotojui, norima įteigti, kad Jūros sienos sutartis su Lietuva dar negalioja, o galioja ši SSSR laikotarpiu nustatyta linija. „Latviškoji“ linija savo ruožtu kerta Lietuvos- Rusijos ekonominės zonos ribą ir siekia Lenkijos-Rusijos ekonomines zonas atribojančią liniją, tuo būdu atkirsdama Rusijai priklausančią ekonominės zonos dalį. Įdomu tai, kad nors Rusija visada atidžiai seka ir analizuoja su ja susijusią informaciją, iki šiol dėl minėto jūrlapio klaidingų teiginių nebuvo jokios reakcijos.

Po Lietuvos ir Latvijos prezidentų susitikimo Vilniuje šių metų spalį ir jų bendroje spaudos konferencijoje išsakytų minčių, kai kas galėtų teigti, kad ore vėl sklando minėto Maišiagalos memorandumo nuotaika: Lietuvai nebūtų skirtumo, ar anuo atveju dėl neatsakingumo, ar galimai šiuo – dėl  greito politinio rezultato siekio, kiltų grėsmė priimti Lietuvai visiškai nenaudingą susitarimą. Pats žadėjimas klausimą spręsti jį siejant su konkrečiu kadencijos laiku, yra rizikingas. Tarkim, artėjant paskelbtam terminui, o derybose dėl latvių keliamų išankstinių sutarties ratifikavimo sąlygų nepasiekus gerų rezultatų, gali kilti pagunda, vardan politinio įvaizdžio visuomenėje priimti nepalankius valstybei sprendimus. Belieka tikėtis, kad Lietuva ir toliau principingai laikysis savo pozicijos, o Latvija, veikdama pagal tarptautinę teisę, pagaliau ratifikuos šią Jūros sienos sutartį.

Kitos aktualijos

2019.11.14

Dėl galimo J. Narkevičiaus interesų konflikto – kreipimasis į VTEK

Dėl galimo J. Narkevičiaus interesų konflikto – kreipimasis į VTEK
Skaityti daugiau
2019.11.14

Viešojo sektoriaus žlugdymas privalo būti sustabdytas

Viešojo sektoriaus žlugdymas privalo būti sustabdytas
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti