Biudžetas. Teikiau ne vieną. Niekada gero žodžio iš opozicijos negirdėjau. Labai ir nesitikėjau. Bet šiandien pati daug gerų žodžių pasakyti negaliu ne todėl, kad sėdžiu opozicijos pusėje, o todėl, kad profesionalų Vyriausybė nepateikė nieko, kas būtų kitaip ir dėl ko bent širdyje būčiau galėjusi pasakyti „wow, jie tą padarė“. O kadangi esu pakankamai nuoširdus žmogus, veikiausiai tą būčiau pasakiusi ir garsiai. Anksčiau buvo populiari tokia klišė kiekvieną naują biudžetą vadinti rekordiniu. Ir kiekvienas jų buvo vis labiau rekordinis, nors iš esmės tik įšaldydavo tą patį status quo tiesiog aukštesniame nominalių litų ar eurų lygyje. Nors žodis „rekordas“ svarstant šį biudžetą skamba rečiau, bet rekordų dvasia gyva.

Kai praėjusiais metais buvo svarstomas šių metų biudžetas, tradiciškai Seimo rinkimų metams, naujai išrinkta valdžia teigė: mes nieko čia nebespėjame jau pataisyti, tad tiesiog teks gyventi metus su buvusios Vyriausybės parengtu biudžetu, bet jau kitais metais… Vyks daug reformų! Ir mokesčių, ir valstybės tarnybos, ir švietimo, ir sveikatos ir net pensijų reforma prasidės vėl iš naujo.

Ką girdime dabar? Tiesą sakant tai, ką girdėjome jau tvirtinant Vyriausybės priemonių planą. Tad stebinti neturėtų, bet vis tiek ir stebina, ir liūdina. Girdime, kad reikia pagalvoti, reikia įvertinti, reikia analizuoti. Kartais numetamas ir vienas kitas juokelis apie negalvojusią, bet dariusią A. Kubiliaus Vyriausybę. Galvoti ir vertinti, aišku, reikia. Ypač galima tą daryti, jeigu namas nedega. Visgi, ar neturėtume tikėtis, kad politinė jėga, ėjusi į rinkimus, turėjo būti apgalvojusi, įvertinusi, išanalizavusi ir atėjusi į valdžią jau žinoti, kokios yra problemos ir ką su jomis daryti? Iš programos tarsi ir atrodė, kad žino: galima buvo su tuo žinojimu sutikti arba ne, tačiau sunku buvo tikėtis, kad pradžia bus tokia sunki.

Šiandien dar girdime, kad mokesčių reforma nevyksta, nes tai daug kam nepatiktų. Bet ar nėra lyderių priedermė kartais daryti ir tai, kas kažkam nepatinka? Vardan to, kad būtų galima pasiekti rezultatų, kuriais ilgainiui džiaugsis visa visuomenė?

Girdime, kad reformos sunkiai vyksta, nes ministerijose nėra kompetencijos. Ar ne šį rudenį buvo sakyta, kad jeigu su kitomis reformomis dar stringama, tai valstybės tarnybos reforma jau tuoj, jau netrukus? Bet juk ministerijų kanclerių kadencijos ir dar didesni priedai už krūvius ir darbus, tai nėra reforma? O kol mes ginčysimės dėl šių fragmentų tuo metu ministerijose liks tik dar mažiau žmonių, kurie bus pajėgūs parengti teisės aktus dėl svarbiausių reformų.

Apie šį biudžetą, ar biudžetus, nes nagrinėjimas pavieniui neturi jokios prasmės, girdime tik du raktinius žodžius: skurdas ir drausmė. Pradėsiu nuo drausmės.

Didžiosios frakcijos seniūnas sakė, kad jam drausmė, kurią užkrovė konservatoriai, neleidžia įgyvendinti daug gerų dalykų. Palikim šone aplinkybes, kas ir kodėl užkrovė tą drausmę bei kiek mums kainavo ikikrizinė nedrausmė ir pakalbėkim apie taisykles. Taisyklės turi būti gerbiamos arba keičiamos, antraip pasitikėjimas valstybe, kurį naujoji dauguma siekė atkurti, nors klupčioja gretų ir milenų kryžkelėse, ir toliau išliks koks buvęs. Tačiau Vyriausybei taisyklės veikti iki šiol netrukdė, nes užuot suorganizavus diskusiją, kūrybiškai interpretuojama, o taisykles įgyvendinančio ministro atsakymai į klausimus apie biudžetą panašiai stereotipiniai, kaip tardytojo ir rašymo reikmenų krautuvės savininko pokalbis Šveiko nuotykiuose. Mums pritaria Europos Komisija, kaip užsuktas kartoja ministras. Bet ar Jums pritaria mūsų įstatymai? Argi Europos Komisija kartu nesako, kad pajamų planai švelniai tariant optimistiški ir perteklius švelniai tariant efemeriškas?

Bet labiausiai liūdna, kad metai nebuvo išnaudoti mokesčių reformos parengimui. Tos reformos, kuri leistų turėti, ką pasakyti pavargusiems medikams ir mokytojams. Mokesčių reformos nėra ir nebus, nes Vyriausybė jau prieš kurį laiką atsitraukė. Bet buvo žadėta bent jau mokestinių išimčių peržiūra. Ji kaip ir įvyko, tik tos peržiūros rezultatas – tik dar daugiau lengvatų, kai kurios jų, pagal nedemokratinėje kaimynystėje mėgstamą kartoti mantrą – „neturinčios analogų pasaulyje“.

Dabar apie skurdą. Skurdas – populiarus žodis, dažnai pridedantis dramos ir šventumo priimamiems sprendimams. Tik, kad dalis tų sprendimų, kaip kad pensijų indeksavimas, yra automatinis veiksmas, tad vyksta labiau nepaisant, negu dėl. Ir priešingai, ekvilibristika su rezervais leidžia manyti, kad problemos dėl atskirų draudimo rūšių deficito, įžvelgiamos, tačiau jų sprendimų ieškoti nebandoma. Skolos panaikinimas yra geras, bet techninis veiksmas, kurio efektas veiks, deja, bet tik vieną kartą.

Skurdas – ar tai tik piniginis skurdas? O gal visgi ir galimybių skurdas? Juk taip dažnai diskusijose išleidžiama iš akių, kad skurdo rodikliai yra santykiniai, o ne absoliutūs. Vadinasi, net jeigu mes skirsime daugiau piniginių išteklių mažesnių pajamų gavėjams, o tie, kuriems sekasi geriau, ir toliau galės siekti geresnio išsilavinimo, geresnės sveikatos ir geresnės gyvenimo kokybės, tai vienodai geros paslaugos mažesnių pajamų gavėjams vis tiek liks neprieinamos. Argi tai tik dar labiau nepagilins esamo santykinio skurdo? Ar visgi galimybės ir paskatos siekti geresnio gyvenimo yra vertos dėmesio? Ir net nezaunysiu apie švietimo ir sveikatos reformas, kurių rezultatams reikia laiko.

Paimkim vien socialinės paramos sistemą, įskaitant ir vaikų pinigų dalį, kuri dėl mažų pajamų išlieka su aukštais implicitiniais mokesčiais, kai vos vos pakėlęs galvą virš normatyvinės kartelės staiga netenki labai daug. Nors ekonomikos teorija apie super informuotą ir racionalų individą ir maloniai skambanti, bet yra veikiau iliuzija nei paprasto žmogaus tikrovė. Tačiau šiuo atveju tikrai racionalu laikytis žemiau visų normatyvų ir nesistengti, net vengti uždirbti daugiau. Ką per metus pavyko pakeisti? Ne itin ką. Slenksčių stumdymas nesprendžia pamatinės problemos ir iš(si)girtuose vaiko piniguose ji akivaizdžiai išlieka. Kaip ir skirtingi vaikai, kuriuos sulyginti žadėjo vaikų reforma. Deklaruota, kad vaikai visi vienodi. Bet visi vienodi vaikai taip ir netapo: truputį visi, truputį pagal pajamas, truputį pagal tiek, kiek turite vaikų.

Viešųjų finansų šizofrenija, kai vienu metu bandoma eiti ir mažiausios mokesčių naštos, ir europietiškų viešųjų paslaugų keliais turi baigtis. Nes tik tada bus galima prasmingai diskutuoti su medikais, mokytojais ir kitais viešojo sektoriaus atstovais bei šių paslaugų vartotojais ir mokėtojais už jas, užuot kiekvienam bandžius tampyti BVP kaldrą ant savęs, bet nuo kito.

Neapeliuoju į tuos, kurie sugeba tuos pačius pinigus išleisti kelis kartus. Nei į tuos, kuriems Lietuva tuo pat metu tai praskolinta, tai „nedaskolinta”. Neapeliuoju į tuos, kurie bando teigti, kad vienodina veiklos sąlygas visiems, tuo pat metu patyliukais prakišinėdami sau aktualias mokesčių lengvatas, nuo kurių mokami mokesčiai bus tik dar mažesni. Skaičiukų stumdymu į vieną ar kitą pusę padėties nebepakeisime. Tad apeliuoju į Vyriausybę: išdrįskite ir priverskite mus pasakyti „wow“.