Po praėjusios savaitės Madrido, Lisabonos, Bukarešto, Panevėžio, Vilniaus – pagaliau atsidūriau Osle. Čia ir švęsiu Kovo 11-ąją. Ir ne tik švęsiu, bet ir susitiksiu su Užsienio reikalų ministerijos vadovybe bei Parlamento nariais. Vis apie tą patį – apie Europos Tarybą ir jos Generalinį Sekretorių.

Po Oslo šią savaitę dar laukia Stokholmas, Kopenhaga, Malta. Jaučiuosi jau beveik kaip klajoklis beduinas – tik kad klajoju ne ant kupranugario, bet lėktuvais.

Ir štai tokiomis aplinkybėmis švenčiu Kovo 11-ąją Osle. Ne pats blogiausias variantas, prisimenant kiek norvegai mums padėjo nuo pat mūsų Nepriklausomybės pradžios. Ir žinant kiek nemažai lietuvių šiuo metu darbuojasi Norvegijoje.

Taigi, kai Kovo 11-ąją šventi Norvegijoje – iš karto užplūsta prisiminimai. Bet tuo pačiu metu tai leidžia pasižiūrėti į mūsų paskutinių 30 metų istoriją šiek tiek iš toliau ir pamatyti tai, ką aš vadinu „Kovo 11-osios perspektyva“.

Tą perspektyvą galima įžvelgti įvairiai. Jeigu skaitai to meto įvykių liudininkų, kurie viską stebėjo iš Vakarų, iš Vašingtono, liudijimus, tai paaiškėja, kad Lietuva su Kovo 11-aja sugriovė visą Sovietų Sąjungą. Jeigu skaitai to meto politikuojančių Lietuvos kairuoliškų inteligentų, dabar pretenduojančių į Prezidentus, 90-ųjų tekstus, tai sužinai, kad Kovo 11-oji buvo tiesiog „istorinė klaida“.

Bet jeigu užmiršti lietuviškos politikos kasdienybę ir pasižiūri į visą geopolitinę panoramą, tai pamatai – kaip mums pasisekė. Negavome Padniestrės, nors tokių pat bandymų įgyvendinti Vilniaus krašto autonomiją buvo. Net kai Lietuva išsirinko Brazauską 1993 metais, nenutolome nuo integracijos tikslų, nors tuo pat metu netolima Slovakija klaidžiojo Mečiaro klystkeliais. Nors Borisovas mums „padovanojo“ Paksą, bet sugebėjome grįžti į europietišką kelią. Nors visą laiką turėjome vietinių ambicingų ar iš svetur įtakojamų oligarchų, bet sugebėjome išlaikyti esminę valstybės kryptį. Išvengėme Baltarusijos, Ukrainos, Armėnijos ar Azerbaidžiano problemų ir vis dar galime džiaugtis, kad netapome ir tuo, kuo šiandien Vakarų akyse yra Vengrija.

Akivaizdu, kad ir mes šiandien turime visokių neišspręstų ar naujai gimusių problemų, bet kodėl neturėtume džiaugtis lietuvišku istoriniu stebuklu šios šventės proga?

Todėl ir sveikinu visus su Kovo 11-aja!

Ir dar. Prieš 29 metus su Kovo 11-aja išsiveržėme iš sovietinės imperijos tam, kad vėl taptume laisvi ir būtume kartu su kitomis laisvomis Vakarų bendruomenės narėmis. Iškovojome laisvę keliauti, emigruoti ar sugrįžti po kelionių atgal į namus. Tampame normalia Vakarų dalimi, kuria visada norėjome būti. Keista, kad kartais to gąsdinamės. Nors jau laikas ir Vakaruose pradėti jaustis kaip namuose ir pagal savo galias pradėti jaustis šitų namų šeimininkais. Ir kaip priklauso šeimininkams – imtis iniciatyvų įtikinti kaimynus savo tiesa. Ir ne tik artimiausius, bet ir žymiai toliau gyvenančius.

Kovo 11-ąją turėjome romantinio entuziazmo ne tik savo Laisvę paskelbti. Turėjome entuziazmo padėti savo bičiuliams sugriauti visą Sovietų imperiją. Po to su tokiu pat entuziazmu kūrėme nepriklausomą Lietuvą ir veržėmės į ES bei NATO. Ir šiais laikais jaučiu, kad vis dar turime to Kovo 11-osios entuziazmo rūpintis Ukrainos, demokratinės Rusijos, stiprios Europos Sąjungos reikalais. Turime to entuziazmo keisti dabartį ir ateitį, kurio mums pavydi kiti europiečiai. Tik patys mes kartais paskęstame savo kasdienybėje ir užmirštame tą Kovo 11-osios perspektyvą – kad mes savo idėjomis esame didesni nei mūsų geografija ir demografija mums leistų tikėtis.

Tada sugriovėme Sovietų Sąjungą, dabar galime kurti Vakarų politikos ateitį. Vardan to kartais verta trumpam laikui tapti ir „klajokliais beduinais“.

Tai ir yra Kovo 11-osios mandatas – ne tik minint istorinę datą, bet ir žiūrint į sekančių dešimtmečių perspektyvą. Ne tik patiems nebijoti keistis, bet ir nebijoti keisti Europą.

Yra Kovo 11-osios Lietuva, yra ir Kovo 11-osios Europa. Mes esame jos dalis. Tuo ir džiaukimės!