Švietimo ir mokslo ministerija jau kurį laiką yra tapusi pajuokos objektu.

Darbo partijos deleguota ministrė per daugiau nei metus darbo nesugebėjo suprasti, kokias svarbias pareigas ji užima. Socialiniuose tinkluose kiekvieną savaitę galima rasti juoko tiradas iš A. Pitrėnienės nusikalbėjimų spaudos konferencijose, viešuose renginiuose, susitikimuose su moksleiviais ar studentais. Paradoksalu, tačiau gerai tai, jog Švietimo ir mokslo ministerija ne iš tų, kurios vykdo aktyvų tarptautinį bendradarbiavimą su ES šalimis, nes baisu pagalvoti, kaip būtų reprezentuojama mūsų valstybė europiniame lygmenyje. Galų gale užtenka premjero Butkevčiaus „Ai By Em“ ir kitų perlų.

Nors ir Švietimo mokslo ministerijai vadovauja elementariausios nuovokos edukacijos politikoje neturintis žmogus, tačiau pats švietimas dėl to netampa mažiau aktualus. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų plane Lietuvai aiškiai pabrėžiama, jog esminis valstybės strateginis klausimas – švietimas. Reikia pripažinti, jog Lietuvos švietimas patiria ilgalaikės strateginės vizijos trūkumą. Edukacijos politika išgyvena rinkiminių ciklų reiškinį, kai kiekviena nauja vyriausybė imasi švietimo sistemos pertvarkos (nebūtinai itin radikalios), o po keturių metų atėjusi nauja vyriausybė vėl pertvarko švietimo politiką. Lietuvai trūksta plataus, ilgalaikių iššūkių analize grįsto požiūrio, kaip reikia tvarkyti švietimo sistemą. Faktas, jog švietimo sistema yra kompleksinė problema, todėl šiandien noriu pristatyti vieną iš, mano galva, svarbiausių švietimo komponentų – kūrybiškumą.

Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo atliktas tyrimas, besiaiškinantis, ar pradiniame švietime ir karjeroje yra svarbus kūrybingumo motyvas. Buvo apklausta tūkstančiai paprastų darbuotojų, ekspertų, profesionalų, valstybės tarnautojų. Rezultatai parodė, kad kūrybiškumas yra dažnai nepelnytai pamirštamas, braižant valstybių švietimo politikos strategijas. 85 proc. visų respondentų patvirtino, jog kūrybinis mąstymas yra itin svarbus karjeroje, kai susiduriama su krizinėmis situacijomis. 68 proc. teigė manantys, kad kūrybiškumo ar kūrybinio mąstymo galima išmokti, praktikuojant kūrybines užduotis mokykloje. Įdomiausia, jog tarp profesionalų, valstybės tarnautojų, ekonomistų 9 iš 10 patvirtino, kad žmonių kūrybiškumas yra svarbus valstybės ekonominiam vystymuisi.

Savaime suprantama, kad vienas iš esminių kūrybiškumo aspektų – pasitikėjimas savimi. Kūrybiškumas duoda vietos (laisvės) mokinio mintims bei idėjoms ir nesvarbu kokia forma: kuriant dainą, eilėraštį, scenarijų, meno kūrinį ar naują appsą (programėlę). Didžioji dalis JAV atliktame tyrime apklaustų ekonomistų tvirtino, jog mokinių kūrybiškumo svarba šalies ekonominiam vystymuisi labiausiai asocijuojasi su kūrybiškume ugdomu pasitikėjimu savimi. Didesnis pasitikėjimas savimi, anot tyrimo, lemia gausesnius startuolių įkūrimo, inovacijų ir išradimų skaičius. Vargu, ar tuomet būtų įkurtos tokios pasaulį keitusios bendrovės, kaip ,,Apple’’ ar ,,Facebook’’, jeigu jų kūrėjams būtų pristigę paprasčiausio pasitikėjimo savimi, tikėjimo, jog jiems pasiseks.

Lietuvos mokyklinio ugdymo programų praktiniame įgyvendinime nesunku pastebėti kūrybiškumo žlugdymo tendenciją. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vaikai į mokyklą ateina, smalsūs, žingeidūs ir kūrybingi, tačiau po kurio laiko, kažkas atsitinka. Vaikai tampa vis mažiau kūrybingi. Blogiausia, jog vaikai iš dalyvių tampa žiūrovais. Pirmi susidūrimai su griežtesniais mokytojais, vaikams išugdo baimės suklysti kompleksą. Vaikas geriau nusprendžia patylėti, nei būti išjuoktas klasės ar išbartas mokytojo. Tai, savaime suprantama, žlugdo pasitikėjimą savimi, kartu ir kūrybiškumą. Vaikų mintys, idėjos ir įžvalgos yra neišgirstamos, talentai ir sugebėjimai – nepastebimi, o patys vaikai tampa gana mechaniškais ,,turiu atlikti man skirtą užduotį’’ aparatais. Su tokia praktika dar ilgai neturėsime Nobelio premijos laureatų, nors talento tam turime užtektinai.

Seras Kenas Robinsonas, turbūt vienas garsiausių šiandienos edukologų, švietimo ekspertų, kuris kalba apie kūrybingumo ugdymą švietime, atliko interviu su kompozitoriumi ir prodiuseriu, Oskaro apdovanojimo laureatu Hansu Zimmeriu. Dabar vienas garsiausių filmų kompozitorių, Hansas Zimmeris mokykloje buvo neklaužada vaikas – išmestas net iš aštuonių mokyklų. Kai jaunėlis Zimmeris atėjo į devintąją, mokytojas paklausė Zimmerio, ką jis mėgsta veikti? Zimmeris atsakė, jog jam patinka muzika. Mokytojas jaunajam talentui parūpino aktyvias muzikos pamokas, po kurių Zimmeris puikiai įsitraukė ir į kitų disciplinų pamokas. Galų gale Zimmeris tapo vienu iš garsiausių modernių kompozitorių. Hanso Zimmerio atvejis atskleidžia individualaus švietimo metodo, kurį panaudojo Zimmerio mokytojas, vaisingumą.

XXI amžius tiek sava kasdienybe, tiek ekonomika tampa vis labiau individualus ir mažiau kolektyvinis. Todėl ir švietime reikalinga pereiti prie individualaus santykio su vaiku, reikia keisti dėstymo metodus. Nemažai didelių globalių verslo ir technologijų korporacijų investuoja į naujo tipo mokyklų plėtrą, kuriuose išnaudojant naujausias IT technologijas mokymas ir ugdymas tampa labiau individualus. Neteigiu, jog reikia atisakyti dabartinio status quo, kai vaikai ugdomi mokyklų klasėse, su savo bendraamžiais. Ši sistema buvo vaisinga kelis šimtus metų, nuo pat modernių mokyklų atsiradimo, todėl atmesti ją būtų revoliucinga ir kvaila idėja. Vaikui visuomet geriau augti bendruomenėje – šeimoje, klasėje, mokykloje, – tačiau pripažinkime, jog per mažai dėmesio skiriame individualiam santykiui su vaiku ir mokiniu. Nuo paprasčiausio pokalbio, ką vaikas mėgsta, kokios jo svajonės; iki konkrečių individualių užsiėmimų, kurie ugdytų vaiko kūrybingumą.

Čia plėtojama kūrybingumo koncepcija neturėtų sietis tik su inovacijomis, start upais ir liberalų labai mėgstamu į viską žiūrėjimu ,,kitu kampu’’. Manau, vaizduotė ir tikras kūrybiškumas nėra įmanomas be tradicinio išsilavinimo: svarbiausių civilizacijos raidoje literatūrinių kūrinių suvokimo, pasaulio istorijos įsisavinimo, kultūros ir meno pažinimo, bent jau bazinių matematikos bei fizikos žinių išmanymo ir kitų mokykloje gaunamų asmenybės formavimuisi esminių žinių.

Nūdienos mokykla turi orientuotis į visavertės asmenybės ugdymą – tokios, kuri paskui galės pati mokytis, įgyti naujas žinias ir įgūdžius, perkurti, koreguoti ir plėsti iš mokyklos atsineštą pažinimą. Dar kartą – tokios asmenybės negali išaugti be tradicinių disciplinų.

Mūsų švietimo sistemos diskursas neturėtų suktis vien apie prastus mokyklų stogus, senus suolus ar nesveiką maisto mokyklose. Turime kalbėti ir apie mokinių žingeidumo ir kūrybiškumo ugdymą. Be abejo, fiziniai-praktiniai švietimo aspektai yra nepaprastai svarbūs, tačiau ne tik jie yra šiandienos Lietuvos edukacijos problema. Turime imtis aiškių veiksmų, kaip išugdyti kūrybingas, prie rinkos ir socialinių pokyčių galinčias prisitaikyti asmenybes. Žmonės, kurie moka mąstyti kūrybingai. Jeigu norime iš tiesų pakeisti nusistovėjusią švietimo sistemą, neužtenka Seimo direktyvų šiandien liūdnai pagarsėjusios Švietimo ir mokslo ministerijos biurokratams. Reikalinga visuotinė, bendra politikų, ekspertų, pedagogų, studentų ir mokinių strateginė diskusija, ką turime daryti, kad Lietuvos švietime įvyktų realūs, vaisingi pokyčiai.