2016.05.03

Maisto kainos: ką galima būtų padaryti?

Kas teisūs: tie, kurie sako, kad maisto kainos Lietuvoje yra pasiekusios protu nesuvokiamas aukštumas, ar skeptikai, tikinantys, kad be pagrindo pučiamas nepasitenkinimo burbulas?

Kas teisūs: tie, kurie sako, kad maisto kainos Lietuvoje yra pasiekusios protu nesuvokiamas aukštumas, ar skeptikai, tikinantys, kad be pagrindo pučiamas nepasitenkinimo burbulas?
Negalima teigti, jog sukilęs pyktis yra nepagrįstas. 2013 metų duomenimis, Lietuvos gyventojai maisto produktams vidutiniškai išleidžia beveik 30 proc. savo pajamų – tai blogiausias rodiklis Europos Sąjungoje po Rumunijos (32 proc.). Kadangi ES vidurkis siekia vos 14 proc., daugelis europiečių gali gerokai daugiau pajamų skirti gerovės kūrimui, laisvalaikiui ar tobulėjimui, o ne būtinosioms prekėms, kaip lietuviai. Oficialūs Statistikos departamento skaičiai piešia mažiau dramatišką paveikslą, tačiau net ir čia pripažįstama, jog per metus brango duona ir grūdų produktai (0,9 proc.), žuvis (3 proc.), aliejai ir riebalai (2,5 proc.), cukrus, uogienė, medus, saldumynai ir šokoladas (2,2 proc.), vaisiai (5,1 proc.), daržovės (9,7 proc.). Pastarojoje kategorijoje būta ir ryškių pokyčių, pvz. svogūnų kainos išaugo 1,7 karto, česnakai – 1,5 karto, kalafiorai – 25 proc., burokėliai – 1,5 karto, citrusiniai vaisiai – 10 proc. Be to, paslaugų kainos per metus padidėjo 5,7 proc.

Tradiciniai situacijos aiškinimai – Lietuva yra maža rinka, atskirų produktų brangimą sąlygojo orų pokyčiai ir t.t. – nebeatrodo visa paaiškinantys. Juo labiau, kad tai neatsako į klausimą, kodėl Lietuva lenkia kitas Europos valstybes, nors jų išsivystymo lygis bei gyventojų skaičius panašus.
Žinoma, nereikia pulti siūlyti sugrįžti keliais dešimtmečiais atgal į reguliuojamų kainų laikus – nors įstatymuose numatyta, kad ši priemonė gali būti pasitelkiama išskirtiniais atvejais, tai greičiau sukeltų rinkos ekonomikos funkcionavimo sutrikimus, nei pagelbėtų pirkėjams. Ir vis dėlto turime pripažinti, kad esama sistema neveikia taip efektyviai kaip turėtų. Ypatingai turėtume skatinti prekybininkų konkurenciją, kuri yra geriausias kainų mažinimo mechanizmas. Vien „Lidl“ atėjimo čia nepakaks – reikia judėti ūkio subjektų koncentracijos laipsnio mažinimo link. Būtų tikslinga apsvarstyti, ar dabar Konkurencijos įstatyme nustatytos „nekenksmingos“ koncentracijos ribos (1 ūkio subjektas – 40 proc. rinkos, 3 ūkio subjektai – 70 proc. rinkos) atitinka visuomenės interesą ir ar nereikėtų nuleisti kartelės. Kai kuriose savivaldybėse vienas didysis prekybos tinklas jau užima 40 proc. rinkos, be to, praktiškai nėra paliekama nišos mažiems, ne tinkliniams prekybos taškams.

Kitas būdas – įvairių prekybos tinklų kainų struktūros viešinimas. Tai leistų matyti ir palyginti, kokius antkainius taiko prekybos tinklai bei suvokti, kas lemia galutinę kainą. Didesnis viešumas ir skaidrumas gali atgrasyti prekybos tinklus nuo galbūt nepagrįstų bandymų didinti antkainius. Paprastai antkainį – skirtumą tarp prekės įsigijimo ir pardavimo kainos – sudaro jos transportavimo, sandėliavimo, prekybos salės išlaikymo, darbuotojų atlyginimų, apsaugos ir kt. kaštai. Įvairių prekių antkainiai būna skirtingi, nes skiriasi minėtos prekių pateikimo vartojimui sąnaudos. Be abejo, tokio siūlymo kritikai teigia, kad antkainių viešinimas gali sukurti papildomų administracinių sąnaudų ūkio subjektams, kurios galėtų dar labiau padidinti prekių kainas. Be to, kyla rizika, jog vartotojai, nesupratę, kokį vaidmenį vaidina skirtingi antkainiai, automatiškai pirktų tas prekes, kurių antkainis mažiausias, o tuo pačiu sąlygotų jų brangimą. Tačiau Prancūzijos mažmenininkas „O’tera“ jau įgyvendino analogišką sprendimą savanoriškai, parduotuvėse kainas išskaidydamas į kelias kategorijas, tarp kurių – ir prekybininko marža. Skaidrumą ir atvirumą pirkėjams „O‘tera“ laiko ateities prekybos pagrindu, kuris nekliudo, o priešingai, padeda įgyti daugiau klientų. Galiausiai, sprendžiant šią problemą, didelį dėmesį reikia skirti gyventojų perkamosios galios, t. y. pajamų, didinimui. Tam reikia stiprinti šalies ekonomikos konkurencingumą bei mažinti darbo jėgos apmokestinimą. Taip pat tikslinga pasekti Lenkijos pavyzdžiu ir greta kainos struktūros viešinimo sumažinti PVM būtiniausiems produktams, tą kompensuojant didesniu PVM prabangos prekėms. Be abejo, tvariausias kelias žemesnių maisto kainų link – smulkaus ir vidutinio verslas ir jo konkurencija su prekybos tinklais. O kol tai sunkiai sekasi, norisi tikėtis, kad su “Lidl” atėjimu į Lietuvą ateis ir vokiški antkainiai.

Kitos aktualijos

2019.12.13

K. Masiulis siūlo merų algas susieti su gyventojų pajamomis

K. Masiulis siūlo merų algas susieti su gyventojų pajamomis
Skaityti daugiau
2019.12.13

Įteisintas kario savanorio sutarties galiojimo sustabdymas pasirenkant savivaldybės tarybos nario ar Seimo nario mandatą

Įteisintas kario savanorio sutarties galiojimo sustabdymas pasirenkant savivaldybės tarybos nario ar Seimo nario mandatą
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti