Iki rinkimų liko kelios dienos. Paskutiniai kampanijos potėpiai, dar keletą sykių pakartotos svarbiausios žinutės, paskutiniai susitikimai su žmonėmis. Atrodo, kad mūsų, politikų, pusėje viskas nurimo, belieka tik sulaukti piliečių apsisprendimo.

Tačiau tūkstančiai žmonių būtent šiuo metu svarsto, ką palaikyti rinkimuose. Dėlioja argumentus, renkasi tarp panašių ir, galbūt, skirtingų. Svarsto, kiek vienų ar kitų skirtumai gali lemti ateities politiką.

Šis laikas pats svarbiausias. Tai tarsi nugrimzdimas į meditaciją ir klausimo sau uždavimas – kokios Lietuvos aš noriu? Sau, savo vaikams, savo tėvams?

Man paskutinis pusmetis buvo lyg patrakusi kelionė amerikietiškais kalneliais. Po gegužės mėnesį priimto sprendimo atsisakyti Europos Parlamento mandato iki šiandien kiekviena diena buvo kupina susitikimų, rimtų ir linksmų, pokalbių, daugybės valandų klausymo (kartais ir neturint atsakymo). Ginčų ir įrodinėjimų. Apgailestavimo ir pažadų. Buvo pilna gyvenimo.

Šiandien yra gera diena padėkoti. Tarti ačiū visiems įsileidusiems ir išklausiusiems. Kaune, Žaliakalnyje, ir daugelyje Lietuvos miestų bei miestelių atvėrusiems duris. Kai kurie sakėte, kad politikai įgriso, bet leidotės į pokalbį ir paėmėte lankstuką. Uždavėte klausimus tarpduryje, stebėjotės, kad politikai vaikšto po butus ir kiemus.

Padėkoti mokiniams, mokytojams ir mokyklų vadovams, politiką suprantantiems kaip neatskiriamą gyvenimo dalį. Ačiū, kad nevijote ir nesibaiminote. Ypatingai ačiū kritiškiems mokiniams. Iš jūsų gavau sunkiausius klausimus savo gyvenime.

Padėkoti aplankytų įmonių darbuotojams ir vadovams, pasakojusiems apie sunkumus, davusiems patarimus ir klausiusiems Plano Lietuvai pristatymų. Net keli šimtai įmonių sutiko priimti, paaiškinti įvairius gamybos niuansus. Šiandien paklaustas galiu iki smulkiausių detalių papasakoti apie tai, kuo gyvena regionų verslas.

Į Lietuvos laivo bures laikas papūsti permainų vėjui. Nebegalime snausti ir tikėtis, kad koks nors Briuselis ar Strasbūras viską nuveiks už mus. Valstybei reikia idėjų, aiškios krypties ir drąsos prisiimti atsakomybę.

Kadaise tą jau buvome padarę. Iškėlę ir drauge apgynę nepriklausomos Lietuvos idėją, prisiėmėme atsakomybę už savo šalį ir jos ateitį. Būtent todėl šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje. Grįžome į Europos šalių šeimą, apsaugojome valstybę, susitvarkėme su ekonominėmis krizėmis.

Šiandien mūsų valstybei reikia naujų permainų. Žinome, kad Europos Sąjungos pinigai baigsis. Žinome, kad nekeisdami esamos padėties neteksime kas trečio darbingo žmogaus. Žinome, kad nieko nedarydami dar giliau įklimpsime priklausomybių, dvasios ligų ir savižudybių liūne.

Todėl reikia naujos vilties, kad nesame prastesni už kaimynus, su kuriais įpratome lygintis savo nenaudai. Reikia permainų, kad jauni žmonės žinotų, jog mokslo metai ir diplomas yra verti įdėtų pastangų. Reikia permainų, kad išvažiavę grįžtų, nes žinotų, kad Lietuvoje jų laukia.

Reikia permainų, kad skurde gyvenantys vaikai turėtų ateitį. Reikia permainų, kad galvotume ne tik apie šią dieną, bet ir apie tai, kas mūsų laukia po penkerių, dešimties, dvidešimties metų.

Reikia permainų, kad galėtume didžiuotis savo šalimi.

Visa tai aiškiai suvokiame kaip mums tenkančią atsakomybę. Permainoms pradėti teturime ketverius metus.

Privalome veikti. Tikiu, kad permainos jau šalia.