Seime svarstant rezoliucijas, perspėjančias, kad valdantiesiems taip pat galioja įstatymo viršenybės principas, kad žodžio laisvės gynimas yra itin svarbi kiekvieno demokratinės visuomenės piliečio užduotis, pasigirdo kontrargumentas: esą ekonominė situacija gerėja, gyvenimas patogėja ir visos kalbos apie laisvę, pareigas – tėra tik bereikšmis oro virpinimas.
Ginčas beveik toks pats senas kaip žmonija. Filosofas Džonas Stiuartas Milis jo esmę išreiškė itin vaizdingai – jis teigė, kad geriau būti nelaimingu Sokratu nei sočia ir savimi patenkinta kiaule. Tačiau jei šiandien turėtume galimybę rinktis, ar tikrai pasirinktume žmogišką kilnumą, orumą ir pareigas, o ne vartotojiškumą, nekeliant vertybinių klausimų?
Prieš daugiau nei du su puse tūkstančių metų aklasis dainius Homeras padiktavo nuostabų pasakojimą apie Odisėją ir jo sunkų kelią namo po mūšio dėl Trojos. Užpykdęs dievus, išmintingas drąsuolis, turėjo įveikti daugybę išbandymų.
Pavyzdžiui, Ajajos saloje teko susitikti klastingąją Kirkę, kuri pavertė Odisėjo bendražygius kiaulėmis. Vietoj įgulos Odisėjui liko kriuksinti banda. Homeras pasakoja, kad, įsikišus Hermiui, kuris padovanojo Odisėjui stebuklingą žolyną, jūreivius pavyko atversti žmonėmis ir visa įgula galiausiai sėkmingai paliko salą.
Rašytojas Lionas Feichtvangeris yra pasiūlęs alternatyvų pasakojimą. Apsakyme „Odisėjas ir kiaulės“ jis pasakoja apie krizę, kurią Odisėjas išgyvena sulaukęs šešiasdešimties, praėjus gerokai laiko po sugrįžimo į Itakę. Jis tarsi pasiekė visko, ko trokšta, tačiau gyvenimas vis labiau prarado skonį. Panašu, kad Odisėjas daug jaukiau jausdavosi sunkių išbandymų metu nei jiems pasibaigus.
Vieną dieną, eilinį kartą klausydamasis dainiaus, šlovinančio jo nuotykius, Odisėjas netikėtai pareiškė, kad tai, kas iš tiesų įvyko Ajajos saloje, apdainuojama neteisingai. Sutrikusį dainių Odisėjas paguodė, jog taip nutiko ne dėl to, kad dainius sąmoningai meluoja, bet dėl to, kad Odisėjas daug metų nenorėjo pasakoti tiesos.
Senstančio Itakės šeimininko išpažintis dainiui atskleidė skaudžią nesėkmę, patirtą Kirkės valdomoje saloje.
Kai Odisėjas, patenkintas savimi ir it kardu mosuodamas Hermio padovanotu žolynu artinosi prie kiaulėmis paverstos įgulos, džiaugsmingai skelbdamas, jog neša išlaisvinimą, kiaulės bėgo nuo jo ir bandė slėptis. Gelbėtojas sutriko, bet nusprendė, jog joms „praplautos smegenys“ ir viskas susitvarkys, kai tik atgaus žmogaus pavidalą. Jam šiaip ne taip pavyko prisivilioti vieną iš kiaulių ir atversti ją žmogumi.
Odisėjas labai nustebo, kai vietoj dėkingumo, kurio tikėjosi, sulaukė daugybės priekaištų ir karčių ašarų. Žmogumi atvirtęs jaunuolis keikė gelbėtoją, tvirtindamas, kad kiaule, kuriai niekas nerūpi, kuri gali gulėti saulėkaitoje purve ir bet ką ėda, būti kur kas lengviau ir maloniau nei žmogumi, kuriam tenka patirti vis naujų išbandymų. „Kam būti žmogumi, jei pasisekė virsti kiaule?“
Pradžioje Odisėjas dar tikėjosi, kad po kurio laiko „išgelbėtasis“ atsitokės, tačiau šis tik įsitaisė ant stogo saulėkaitoje ir dejavo dėl prarasto sotaus gyvenimo. Galiausiai, užsimiršęs, kad nebėra kiaulė, bandė keturiomis ropštis nuo stogo, idant prisijungtų prie bandos, tada nukrito ir užsimušė. Jo palaikus suėdė kitos kiaulės, džiaugiamosios nauju ėdalu.
Odisėjas turėjo dievų dovanotą žolyną, kuris galėjo pašalinti Kirkės kerus ir atversti žmonėmis visa įgulą, tačiau niekas nenorėjo tokio „išlaisvinimo“. Iš salos jis išvyko vienas ir, kai galiausiai pasiekė namus, visiems pasakojo apie didvyrišką įgulos žūtį.
Pasakojimas nuliūdino dainių ir jis kuriam laikui susimąstė. Paskui grįžo prie to, ką geriausiai sugeba – herojiškų dainų. Odisėjo paklaustas, kaip dabar bus su daina apie nuotykius Ajajos saloje, dainius, gūžtelėjęs pečiais, atsakė, kad nieko neketina keisti, nes tikroji istorija netinka herojiškoms dainoms.
Dar daug metų Odisėjas klausėsi dainų apie savo nuotykius. Daug kartų girdėjo ir dainą apie tai, kaip jam pavyko atversti kiaules žmonėmis. Pasak Feichtvangerio, galiausiai Odisėjas pamiršo, kaip buvo iš tiesų, ir pats patikėjo ta istorijos versija, kurią pateikia dainos.
Mes labai daug postringaujame apie laisvę, Deja, dažniausiai tol, kol ji mums patogi. Tačiau tikrai laisvas žmogus žino, kad laisvė tai kartu ir atsakomybė, ir ją būtina kasdien puoselėti, kūrenti kaip laužą. Priešingu atveju, visuomenė pradeda nesiskirti nuo kiaulių bandos ir, nieko keisto, kad ji pradedama valdyti kolūkio metodais.