Sąmoningai siekiant sunaikinti ją, išnaikinti, kad liktų „Lietuva be lietuvių“. Vieninga iki Kamčiatkos „tarybų tauta“.

Tad genocidas kaip sistema ir sovietinė sistema kaip genocidas.

Pirmiausiai išnaikinant tuos, kurie priešinasi nepripažindami svetimos agresorių valdžios; po to – nepriklausomą šviesuomenę, tad kunigus, mokytojus, kurie dar palaiko dvasią ir viltį, gali ugdyti naujas rezistentų kartas. Sykiu pašalinant ir bent kiek pasiturinčius piliečius, kad skurdžių minia taptų visai pavaldi, priklausoma nuo plutą numetančių užkariautojų. Šių priverstinis garbinimas – dvasinis išprievartavimas.

Tokią pusės šimtmečio mėsmalę, fizinę ir dvasinę, Lietuva praėjo; dar klibikštuoja moraliai sužalota ir mėgindama keltis, kartais naiviai stebėdamasi: kas čia mums pasidarė?

O gal padarė?

Galų gale Europos Žmogaus Teisių Teismas, užbraukdamas ankstesnę savo klaidą, pripažino šią hibridinę SSRS mėsmalę genocidu. Tyčiniu, kruvinu ir lėtiniu, tautos naikinimu.

Tai ir Europos politinis atsakymas Kremliaus revanšistams, ir padrąsinimas Lietuvai. Tavo rezistencija buvo garbinga, teisėta, pripažinta. Kaip ir tu pati, besilaisvinanti Lietuva. Padėjai kitiems per 80 metų, padedi ir dabar. Tiesa yra visų pergalė. Atmeskime tautų genocidą.