Sveiki atvykę į 2025 metų Lietuvą. Apie tai, kokia ji bus, pastaruoju metų nemažai yra rašoma ir diskutuojama. Vartant pastarojo meto žiniasklaidos publikacijas, tarsi kine, kadras po kadro skleidžiasi mūsų šalies netolima ateitis.

Šalies pietryčiuose viena, didelė, klestinti, stipri sostinė, sutraukusi beveik visus po emigracijos likusius syvus iš Lietuvos, o aplinkui dykra be ateities ir vilties.

Anot nemažos dalies mūsų mokslo vyrų bei nuomonių reiškėjų, netolimoje ateityje Vilnius bus vienintelė klestinti oazė, o mažesniuose miestuose ir miesteliuose bus uždaromi prekybos centrai, maitinimo įstaigos bei gyventojų buitinio aptarnavimo įmonės, o kaimo prekybos vietas pakeis retkarčiais užsukančios parduotuvės ant ratų. Gyventojus prarandančiuose regioniniuose miestuose niekam nebereikės būtų net ir renovuotuose pastatuose. Gausės apleistų gyvenamosios, visuomeninės ir ūkinės paskirties pastatų. Todėl netikslinga toliau asfaltuoti nykstančių miestelių gatvių, kelių, atnaujinti kitą infrastruktūrą. Vienintelės prasmingos investicijos šioje dykroje bus investicijos į žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemę.

Drįsčiau spėti, kad šie apokaliptiniai vaizdiniai tikriausiai ir jums kažkur matyti. Nes juk ne taip senai jais galėjome grožėtis didžiajame kino ekrane. Vieno miesto, palaikančio savo gyvybę mirštančių provincijų sąskaita, o už tai atsilyginančiu žiauriomis išlikimo žaidynėmis, istoriją dar 2012 metais meistriškai vizualizavo JAV režisierius Gary Ross savo „Bado žaidynių“ cikle, už ką gavo begalę įvairiausių kino apdovanojimų.

Lietuva – ne Pandemas

Lietuva – ne Pandemas (valstybės pavadinimas Bado žaidynėse), tačiau tenka pripažinti, kad priežasčių lyginimui, deja, vis daugėja. Štai visai nesenai Vyriausybė, bijodama prarasti didžiąją dalį ES paramos po 2020 metų, mūsų šalį padalijo į du skirtingo ekonominio išsivystymo Europinius NUTS II lygio regionus Sostinės, Vidurio ir Vakarų Lietuvos. Vilniaus apskritis jau šiandiena yra pralenkusi ES ekonominio išsivystymo vidurkį. Regiono BVP šiandien yra 109 proc. Europos Sąjungos vidutinio bendrojo vidaus produkto – taigi gerokai jį viršija. Tuo tarpu likusi Lietuvos dalis tenkinasi kukliais 62 procentais. Jeigu iš šios kalkuliacijos dar išmestume didžiuosius miestus, vaizdelis gali reikšmingai pablogėti. Tačiau šiuos skaičius mūsų statistikai didvyriškai nutyli.

Pastaruosius keletą mėnesių kartu su kitais išrinktais Tėvynės Sąjungos Seimo nariais praleidome keliaudami po regionus. „Susitarti dėl Lietuvos“, kokią mes visi ją norime matyti ir kurti – toks buvo šių vizitų tikslas. Aplankyta daug miestų ir miestelių, įmonių, švietimo įstaigų bei savivaldos institucijų. Visuomet vos grįžęs į Vilnių galėjai ne tik iš statistikos lentelių, bet realiai pamatyti tą milžinišką skirtumą tarp sostinės ir regionų, o grįžus iš prie sienos su Lenkija esančių Kalvarijų, išsipustęs kalėdinis Vilniaus centras atrodė tiesiog pasakų miestas.

Skirtumas statistikoje ne mažiau drastiškas. Vilniuje per metus vidutiniškai yra sukuriama 148 procentai BVP nuo šalies vidurkio arba 20 tūkstančių eurų vienam gyventojui, tuo tarpu Marijampolės apskrityje jis tesiekia tik 59 procentus arba 8 tūkstančius vienam gyventojui.

Galima numoti ranka, kad BVP, kaip gerovės matas, yra beviltiškai pasenęs, kad pasaulis yra sukūręs laimės, džiaugsmo ir dar kažin kokius, daug geriau žmogaus savijautą atspindinčius indeksus. Deja, ir kiti „Vidurio ir Vakarų Lietuvos“ ekonominiai rodikliai yra daugiau nei iškalbingi.

Nedarbas Vilniaus apskrityje tesiekia vos 5,6 procento, kai Kalvarijų savivaldybėje jis beveik daugiau nei du kartus didesnis ir siekia net 13,6 procento. Vidutinis darbo užmokestis Vilniaus apskrityje 2017 metų antrąjį ketvirtį buvo 957 eurai, kai tuo tarpu Kalvarijų savivaldybėje vos 598 eurai. Didžioji dauguma darbo vietų Kalvarijose yra vienaip ar kitaip susijusios su valstybės ar savivaldos institucijomis, taigi jaunam žmogui jokių galimybių čia susirasti darbą nėra. Todėl regionus naikina ne globalūs urbanizacijos procesai, o tiesiog paprastas darbo vietų trūkumas, net nekalbant apie gerai apmokamas darbo vietas.

Gerai apmokamų darbo vietų stygius verčia Lietuvos žmones ieškoti uždarbio svečiose šalyse, arba keltis į didžiuosius šalies miestus.

Ir Tromse gyvena žmonės

Pratęsę linijinę diagramą pagal pastarojo dešimtmečio demografines tendencijas iki 2030 ar 2050 metų Lietuvos mokslininkai ir nuomonių formuotojai nupiešia vaizdą, kas atsitiks su Lietuvos miestais ir miesteliais, jeigu nieko nebus daroma. Dar keisčiau, kad nupiešę beveik apokaliptinius vaizdus, savo pasisakymuose jie siūlo nieko nebedaryti ir tiesiog leisti numirti šalies regionams, paliekant ir konstruojant kelių didmiesčių Lietuvą.

Mega miestų kūrimasis ir regionų nykimas yra pasaulinė tendencija, tačiau išsivysčiusios šalys rodo tvirtą pasiryžimą šį procesą valdyti. Tyrimai rodo, kad valstybei neturint aiškios regioninės plėtros strategijos, investuotojai, ateinantys į tokią šalį, paprastai renkasi didžiuosius miestus su plačių specialistų ir kompetencijų pasirinkimu, dėl ko dar labiau didėja socialinė nelygybė ir atskirtis.

Tuo tarpu užsienio investicijos, ateinančios į išsivysčiusias šalis, reikšmingai prisideda prie socialinės atskirties mažėjimo pirmiausia dėl regioninės sklaidos dėmens.

Už poliarinio rato esanti Tromso apskritis yra geras pavyzdys, kaip vykdant efektyvią valstybės politiką, galima pasiekti neblogų rezultatų. Gyventojų regione skaičius, išskyrus stabtelėjimą devintajame dešimtmetyje, nuosekliai auga. Norvegijos Vyriausybė yra patvirtinusi kelias šiaurinės šalies dalies plėtros strategijas, apimančias infrastruktūros plėtrą, mokslinių tyrimų ir inovacijų ekosistemų kūrimą, verslo sąlygų gerinimą, valstybės valdomų įmonių regioninių valdymo padalinių įkūrimą ir kitus gyvenantiesiems šiaurėje svarbius klausimus.

Tuo pačiu keliu žygiavo ir šalys, kurias mes dažniausiai nurodome kaip pavyzdžius. Airija dar 2002 metais pasitvirtino nacionalinę teritorijų planavimo strategiją, kurioje aiškiai apsibrėžė kelių lygių regioninių centrų sistemą, investicijų į juos mechanizmus bei susisiekimo infrastruktūros tarp jų gerinimo ir statybos planus.

Ekonomikos ir regionų ministerija

Regionų tuštėjimas, emigracija, didėjanti socialinė atskirtis yra pirmiausia prasto valstybės valdymo pasekmė. Šiandien juk mes negirdime tokių pasakymų kaip dvi Airijos ar Suomijos, tačiau visai nesenai dviejų Meksikų problemą aprašė britų žurnalas „The Economist“.

Deja, tenka konstatuoti, kad Lietuvos regionus ištikusi krizė yra būtent prastos valstybės vykdytos regioninės politikos pasekmė. Su šalies miestus ir miestelius ištikusiomis bėdomis iki šiol nėra kam kovoti ar jais rūpintis. Už regioninės politikos formavimą jau beveik du dešimtmečius yra atsakinga Vidaus reikalų ministerija. Deja, bet regionai ministerijai, tiesiogiai atsakingai už visuomenės tvarką ir saugumą, visuomet buvo antraeilės svarbos klausimas.

Jeigu žvilgtelsime į ministerijų sąrašą jau minėtose Šiaurės šalyse, jame nesunkai rasime ministeriją ir ministrą, tiesiogiai atsakingą už regioninius ar savivaldos klausimus. Prie ministerijos paprastai rasime agentūrą ar panašaus pobūdžio instituciją, nuosekliai įgyvendinančią ministerijos suformuotą politiką.

Ne kartą yra konstatuota, kad Lietuvos miestai ir miesteliai tuštėja dėl ekonominių priežasčių, nes nėra darbo, mažos gyventojų pajamos, nesikuria nauji verslai, o jaunimui tiesiog juose nebėra ką veikti. Taigi visos šios problemos yra glaudžiai susijusios su Ūkio ministerijos darbo baru, todėl regionų likimas privalėtų būti pirmiausia už ekonomiką atsakingo ministro kasdienis rūpestis ir asmeninė atsakomybė.

Detalus planas

Su Andriumi Kubiliumi, remdamiesi geriausiomis kitų šalių praktikomis, parengėme regionų ekonominės plėtros įstatymą, kuriame, be regioninės politikos formavimo funkcijų perdavimo Ekonomikos ir regionų (Ūkio) ministerijai, agentūros, įgyvendinančios šią politiką, įkūrimo, sukūrėme detalų planą, ką pirmiausia reikėtų daryti, kad pasuktume Airijos ar Suomijos keliu ir sustabdytume spartų kaimo tuštėjimą.

Šio plano ašis yra vienuolikos prioritetinių regioninių ekonominių centrų sparti pramoninė plėtra. Kiekvienas regioninis centras su prie jo esančiais mažesniais miestais ir miesteliais yra integruojami į vieningą regioną su bendra ekonomine-pramonine specializacija bei gerai išplėtota susisiekimo bei profesinio rengimo infrastruktūra.

Remiantis šiuos įstatymu, Vyriausybė būtų įpareigota vienuolikoje regioninių centrų sudaryti pačias geriausias sąlygas kurtis užsienio ir lietuviško kapitalo pramonės įmonėms, taip užtikrinant gerai apmokamų darbo vietų kūrimąsi šiuose miestuose. Gerai infrastruktūriškai įrengtos laisvosios ekonominės zonos ir jose patrauklia kaina investuotojams nuomojami žemės plotai, tinkamos paramos priemonės gamybinėms investicijoms, regioniniai valstybės agentūrų „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“ padaliniai, teikiantys pagalbą čia besikuriantiems verslams, – tai tik dalis įstatyme numatytų priemonių, leisiančių atsitiesti šalies regionams.

Gerai apmokamų darbo vietų medžioklė

Aktyvios investuotojų „medžioklės“ rezultatais gali džiaugtis Vilniaus, o dabar ir Kauno gyventojai. Didžioji dalis informacinių ir kitų aukštesnės pridėtinės vertės paslaugų centrų, investavo mūsų šalyje aktyvai veikiant valstybės institucijoms. Agentūra „Investuok Lietuvoje“ visuomet buvo šių pokyčių epicentre. Šiandien į Kauno laisvojo zonoje besikuriančių automobilių, medicinos priemonių nebūtų be aktyvaus šios prieš aštuonerius metus įsteigtos agentūros veikimo. Kiekvienas euras įdėtas į investuotojų pritraukimą duoda dešimteriopą grąžą. Ne veltui Izraelio finansų ministerija investuotojams suteikiamos tiesioginės pagalbos dydį sieja su laikotarpiu per kuri ši investicija mokesčiu pavidalu sugrįš į šalies biudžetą.

Tačiau agentūros „Investuok Lietuvoje“ disponuojamas biudžetas 40 kartų mažesnis už Airijos IDA (Invest in Ireland), kuri laikoma pavyzdine investicijų pritraukimo agentūra, biudžetą. Valstybės investicijos į investuotojų „medžioklę“ privalo būti didinamos. Iškėlus ambicingus tikslus, „Investuok Lietuvoje“ biudžetas turėtų didėti bent du ar tris kartus. Tik tuomet būsime pajėgūs sukurti jos regioninius padalinius bei samdyti geriausius darbuotojus, gebančius medžioti pramonines investicijas atitinkančias mūsų regionų specializacijas Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje ar Jungtinėje Karalystėje.

Strateginis investicijų fondas

Didžioji dalis išsivysčiusiu šalių turi valstybės valdomus investicijų bankus, kurie, dirbdami su Europos investicijų (EIB), Europos rekonstrukcijos ir plėtros (ERPB) bankais ir kitomis europinėmis bei pasaulinėmis finansinėmis institucijomis finansuoja investicijas į valstybei reikšmingą infrastruktūrą, kelius, uostus ar elektrines. Investiciniai bankai, nekonkuruodami su komerciniais bankais, per valdomus fondus ir finansinius instrumentus investuoja į komercializuojamus mokslinius tyrimus, aukštesnės rizikos technologines įmones, įmonių technologinį atsinaujinimą, finansuoja eksporto plėtrą.

Šiandiena didelė dalis Europos Sąjungos lėšų yra pravalgoma arba panaudojama neefektyviai. Todėl skyrę reikšmingą dalį ES regioninės bei konkurencingumui didinti gaunamos paramos valstybės valdomam Strateginių investicijų fondui, turėtume instrumentą, užtikrinantį investicijų į valstybei svarbius ekonominius projektus ar infrastruktūrą regioniniuose centruose finansavimą. Fonde esantys pinigai būtų investuojami, o ne išdalinami subsidijomis ar pravalgomi, taip galėtų atsirasti solidaus dydžio fondas ateičiai, kuomet Lietuva jau nebegaus ES paramos.

Profesinis rengimas ir kelionė į darbą

Profesinio rengimo sistema regioninėse kolegijose bei profesinio rengimo institucijose paprastai neatitinka nei dabartinių verslo poreikių, nei mūsų teikiamame įstatyme planuojamų strateginių pokyčių šalies regionuose. Verslo prisidėjimas valdant šias institucijas, aktyvus dalyvavimas pameistrystės programose, ugdomų profesinių kompetencijų atitikimas regioninei specializacijai, pagaliau – šių institucijų tinklo išgryninimas ir optimizavimas yra kertiniai akmenys kuriant gerai apmokamas darbo vietas šalies mistuose ir miesteliuose.

Šiandien darbdaviai numatomose regioniniuose centruose susiduria su darbuotojų trūkumu, tuo tarpu aplinkui esantys nedideli miestai ir miesteliai kenčia nuo nedarbo. Darbo biržoje sukurtos priemonės, skirtos pavėžėjimui į darbo vietas, neveikia. Todėl būtina sukurti specialiąsias susiekimo tarp regioninių centrų ir 50 km aplinkui esančių teritorijų integravimo programas, kad žmogus tarkim iš Kalvarijos, Prienų ar Kazlų Rūdos patogiai ir už minimalią kainą galėtų pasiekti savo darbo vietą, esančią Marijampolės laisvojoje ekonominėje zonoje.

Sugrįžtanti Lietuva

Susigrąžinti palikusiuosius Lietuvą nėra lengva, todėl didėjanti vidutinė alga, besikuriančios gerai apmokamos darbo vietos gali tapti reikšmingu postūmiu vėl pabandyti kurti gyvenimą savo šalyje. Tačiau reintegracijos sunkumai grįžus atgalios daugelį atbaido nuo šio žingsnio. Mūsų pateiktame įstatymo projekte siūlome sukurti ambicingą programą, apimančią tiek plačios išvykusių specialistų duomenų bazės, padėsiančios investuotojams rasti puikių darbuotojų, sukūrimą, tiek paramos priemones, skirtas jų grįžimui bei įsikūrimui šalies regionų centruose.

Viena Lietuva

„Lietuvoje gyvenimas gerėja“, – teigia ekonomistai, vardindami gausybę ekonominių rodiklių. „Tačiau mums gyvenimas tik blogėja“ – atsiliepia daugybė šalies piliečių. Ir vieni, ir kiti teisūs, nes vadovaujasi savais rodikliais.

Ekonomistai – ekonomikos augimu, prekybos apimtimis, vidutiniu nedarbo lygiu, vidutine alga. Žmonės – pinigų kiekiu kišenėje ir įsigyjamų prekių bei paslaugų kainomis. Lietuvos ekonomika kasmet auga 3 ir daugiau procento, vidutinis atlyginimas – apie 8-9 procentus, tačiau visas augimas koncentruojasi vos keliuose miestuose. Vilniuje po krizės algos augo daugiau nei 70 proc., o Lietuvoje galime rasti vietų, kur jis beveik nedidėjo. Todėl įstatyme numatėme rodiklius, kurie leis pamatuoti kiekvieno regiono gerovę ir pagal tai vertinti valdžios institucijų ir jų sukurtų priemonių efektyvumą. Pasiekti, kad iki 2025 metų vidutinis atlyginimas šalyje nesiskirtų daugiau 15 proc., nedarbas mažesniųjų miestų savivaldybėse neviršytų 115 proc. vidutinio šalies nedarbo lygio ir kitus.

Lietuviškoji bado žaidynių versija neturi tapti realybe. Už tai yra atsakingi Lietuvos piliečių rinkti ir jiems tarnaujantys politikai bei jų skirti pareigūnai. Ir visai nesvarbu, ar esame pozicijoje, ar opozicijoje – visi privalome dirbti savo šaliai ir jos žmonėms. Mūsų parengtas ir Seime įregistruotas įstatymas – tai Tėvynės Sąjungos ištiesta ranka ir kvietimas kartu kurti VIENĄ LIETUVĄ.