Pabrėždavom arba primindavom Lietuvos įdomybę Europoje, kad esam buvę paskutinė ilgokai išlikusi nekrikščioniška arba pagoniška tauta.

Jos valdovai buvo pajungę bei prisijungę prie savo sukurtos valstybės didžiules Rytų krikščionių erdves, o vis dėlto etninį branduolį – Litua, Lituania propria – vis dar reikėjo galutinai apkrikštyti. Kad karaliai Mindaugas, Gediminas, Algirdas rinkosi ne Rytų, o Vakarų krikščionybę, pratęsė Jogaila ir Vytautas, buvo nepaprastos išminties politika, kurios dėka vis dar esame.

Tačiau pagonybė laikėsi papročiuose, etnikoje, tautosakoje kaip savita reliktinė kultūros dedamoji – vis dar Lietuvos bruožas, ypatybė. Graži spalva. Nuo M. Mažvydo raginimų pamesti žemėpačius, kaukus, bezdukus ligi Rambyno ir Rasos švenčių. Meno kūryboj antai turim Broniaus Kutavičiaus ir Petro Repšio pagoniško dvelksmo šedevrus. Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“ bylojo apie sovietmečio dvasinę dramą. Kol kriviai atėjo į politiką!

Vargu bau kas galėjo įsivaizduoti, kuriantis naujųjų laikų tautai ir valstybei, kad XXI amžiaus antrame dešimtmetyje jos veikėjams kils idėjų gaivinti, veikiau konstruoti seniai išnykusią religinę sistemą, daryti iš to nelyginant sektantų ar keistuolių partiją.

Su šventikais, apeigomis, valstybės biudžeto parama, gal net Perkūno šventyklomis…

O štai profesionalų grupė, pasivadinusi žaliais valstiečiais, jau žengia pirmyn su tokia politine programa.

Atkreipsime į save tarptautinį dėmesį kaip reikiant, bet kažin ar rimtuoju būdu. Pranoksim net putiniją (pritars!), tai faktas. Ten dar neišdrįstų eiti prieš Kirilą, šokdami nebe pravoslavų, o senaslavų „šventąjį pavasarį“.

Bet esam savotiški. Valstybė – keistuolių teatras. Gal vis dėlto, rengiantis iškilmingam popiežiaus Pranciškaus vizitui į tariamai krikščionišką ir katalikišką Lietuvą, vertėjo dar padelsti su Naisių įstatymo nacionaline registracija. Seime! Nebent premjeras būtų Vatikane jau suderinęs.