Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo Česlovo Vytauto Stankevičiaus kalba minint Lietuvos nepriklausomos valstybės trisdešimtmetį Nepriklausomybės Akto signatarų susirinkime

2020 m. kovo 11 d. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje

Sveiki, mielieji Nepriklausomybės Akto signatarai, sulaukę mūsų valstybės Nepriklausomybės trisdešimtmečio.

Į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą tauta žengė Sąjūdžio vedama, jo gairėmis nužymėtu keliu.

Iš laiko perspektyvos šiandien norėčiau trumpai priminti kai kuriuos svarbiausius Sąjūdžio pergalingo kelio  momentus.

Komunistinei SSRS  imperijai nusilpus, 1988 metų birželį gimęs Lietuvos Sąjūdis tūkstantiniuose  mitinguose demaskavo okupacinio rėžimo melą ir skleidė tiesą. Penkiasdešimt metų „tarybine liaudimi“ laikyta Lietuvos visuomenė, Sąjūdžio tiesos žodžio drąsinama, brendo ir atgimė kaip valstybinė tauta.  Tautos remiamo Sąjūdžio  reikalavimų spaudžiama vietinė komunistinė administracija Lietuvoje buvo priversta žingsnis po žingsnio, su atodaira į Maskvą, surogatinėje LSSR konstitucijoje priimti „suverenitetą SSRS sudėtyje“ imituojančius sprendimus, kurie Kremliaus buvo toleruojami.

1989 metai buvo politinio virsmo Lietuvoje metai. Vasario 16-tosios Deklaracija Sąjūdis Kaune paskelbė, kad jis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises gyventi nepriklausomai ir neapsiribos daliniais pasiekimais. Komunistų partijos viršūnės Maskvoje ir vietininkai Vilniuje apkaltino Sąjūdį pasukus visiškos nepriklausomybės keliu. Ir tai buvo tiesa. Kovo mėnesio rinkimuose į SSRS  liaudies deputatų suvažiavimą su Sąjūdžio Lietuvos nepriklausomybės platforma dalyvavę kandidatai laimėjo ir gavo tautos daugumos mandatą ginti jos teises toje pagrindinėje SSRS asamblėjoje. Rugpjūčio 23–ją Baltijos sąjūdžių pakviestos lietuvių, latvių ir estų tautos išėjo į Baltijos kelią ir visam pasauliui iškėlė nepriklausomybės reikalavimą.

1990 metų vasarį vykę rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą tapo tarsi referendumu dėl esminio tautos pasirinkimo. Sąjūdis  savo rinkiminėje programoje aiškiai įsipareigojo po rinkimų atkurti visišką Lietuvos nepriklausomybę. Artėjant rinkimams nuo Maskvos atsiskyrusi Lietuvos komunistų partiją rinkėjams siūlė alternatyvą – derybomis su SSRS valdžios institucijomis, „žingsnis po žingsnio“ ilgainiui atgauti  Lietuvos nepriklausomybę. Tokia partijos platforma tenkino Kremliaus planus.

Nepriklausomos valstybės atkūrimo Aktą ir kitus įstatymų projektus iki kovo 11-tosios parengė, svarstė  ir jiems pritarė tik pagal Sąjūdžio platformą neatidėliotinai atkurti Lietuvos nepriklausomybę įsipareigoję deputatai. Komunistų partijos deleguoti ir išrinkti deputatai, kurie Sąjūdžio rengiamam sprendimui nepritarė, kovo 11-tosios išvakarėse taip pat nusprendė už jį balsuoti. Tad vieningas oponuojančių politinių jėgų deputatų balsavimas dėl pamatinio valstybės konstitucinio sprendimo buvo nacionalinis, turėjo didelę teigiamą reikšmę  Lietuvai ir tarptautinei viešajai nuomonei.

Sąjūdžio labai didele persvara laimėti 1990 metų laisvi rinkimai buvo aiškus tautos pasirinkimas ir kartu imperatyvus nepriklausomybės atkūrimo mandatas išrinktiems jos atstovams. Kovo 11–tosios Nepriklausomybės Aktas įkūnijo Sibiro kalinių ir lagerių tremtinių dešimtmečius puoselėtas Lietuvos laisvės viltis. Jis įprasmino Lietuvos partizanų  dešimtmetį trukusią ginkluotą  kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės ir sudėtas gyvybės aukas. Jis taip pat įprasmino rezistentų pasiaukojamai skleistą tiesos žodį, kai okupacinis režimas  žiauriai persekiojo bet kokią laisvą mintį ar laisvą judesį.

Dar 1989 m. gruodį JAV prezidentas  Džordžas Bušas Maltos susitikime su SSRS  vadovu  Michailu Gorbačiovu pažadėjo neskubinti Baltijos valstybių nepriklausomybės pripažinimo, jeigu SSRS prieš jas nepanaudos karinio smurto. M. Gorbačiovas pažadėjo smurto nesigriebti ir derėtis dėl bet kokios Baltijos valstybių santykių su „SSRS centru“ formos, išskyrus vienašališką atsiskyrimą.

1990 metų sausio 20 d, likus vos dviem mėnesiams iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Sovietų Sąjungos kariuomenė buvo kruvinai susidorojusi su Bakų taikiame mitinge laisvės reikalavusia azerų tauta. Kai Lietuva kovo 11-ąją vienintelė atkūrė visišką savo nepriklausomybę, komunistinė imperija pareikalavo atšaukti Kovo 11-tosios Aktą ir „grįžti į kovo 10-ąją“, arba bent taikyti jam moratoriumą, tačiau tankų nepanaudojo.  Tuos dešimt mėnesių  iki 1991 m. sausio 13 d., de jure ir faktiškai veikdama kaip nepriklausoma valstybė, Lietuva įtvirtino atkurtos nepriklausomos valstybės įvaizdį kaip politinę realybę tarptautinėje bendrijoje.

Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai buvo suteiktas tiesioginis mandatas realizuoti visas tautos  suverenines  galias. Jos Pirmininkas buvo valstybės vadovas, turėjo  įgaliojimus  atstovauti Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose, vesti derybas ir pasirašyti tarptautines sutartis. Todėl Pirmininkui ir jo vadovaujamai Aukščiausiajai Tarybai teko atsakomybė už laukiančias sudėtingas derybas su Maskva dėl okupacijos padarinių pašalinimo ir santykių su Maskva sureguliavimo.  Derybas vesti buvo įgalioti Sąjūdžio daugumos Aukščiausiosios Tarybos  deputatai dalyvaujant Vyriausybės atstovams.

Kadangi dėl naujų priklausomybės santykių Lietuva negalėjo sutikti  derėtis kaip „sąjunginė respublika su SSRS centru“, Maskva panaudojo ekonominę blokadą. JAV kartu su kitomis Vakarų valstybėmis perspėdavo SSRS vadovą M. Gorbačiovą nenaudoti prieš Lietuvą jėgos ir prie derybų stalo siekti „abipusiškai priimtino sprendimo“. Ši formulė reiškė tokį sprendimą, kuris būtų tinkamas Kremliui. Po ekonominės blokados prasidėjusiose Lietuvos derybose su Sovietų Sąjunga, galutinai tapo aišku, kad pastarajai priimtina derėtis tik dėl Lietuvos statuso numatytoje SSRS konfederacijoje.

Dėl tokio statuso Lietuva derėtis nesutiko, todėl SSRS nusprendė 1991metų sausį  prieš Lietuvą panaudoti  karinę jėgą. Beginkliai Lietuvos piliečiai sausio 13-tąją atsilaikė prieš sovietų tankus ir apgynė nepriklausomybę. Demokratinį kelią pasirinkusios Rusijos Federacijos vadovas B. Jelcinas tada griežtai pasmerkė SSRS kariuomenės nusikalstamus veiksmus prieš taikius žmones Baltijos valstybėse, paskelbė pripažįstantis jų valstybinį suverenitetą. 1991 metų vasarį surengtame plebiscite Lietuvos piliečiai 90 proc. balsų dauguma dar kartą patvirtino, kad Lietuvos valstybė turi būti nepriklausoma demokratinė respublika

Tik alternatyviomis derybomis su Boriso Jelcino vadovaujama Rusijos Federacijos vyriausybe Lietuva galėjo išvengti susisaistymo su Rusija valstybiniais ryšiais. 1991–1992 metais vykusiose derybose pavyko susitarti ir 1991 metų liepos 29 d. sudaryti teisingą Rusijos ir Lietuvos valstybinių santykių pagrindų sutartį, o vėliau – ir susitarimus dėl greito okupacinės kariuomenės išvedimo tvarkos.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba,  985 dienas veikusi kaip Atkuriamasis Seimas, įstatymais įtvirtinusi valstybės demokratinės santvarkos pagrindus, atkūrusi jos valstybės institucijas, kartu su Vyriausybe ir visa tauta atlaikiusi SSRS ekonominę blokadą ir karinę agresiją, parengusi ir atidavusi piliečių referendumui tvirtinti naująją Lietuvos Respublikos Konstituciją, 1992 m. lapkričio 19 d. paskelbusi Lietuvos kariuomenės atkūrimo aktą, baigė vykdyti tautos pavestą istorinę misiją.

Linkiu šio Lietuvos valstybės jubiliejaus sulaukusiems Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarėms ir signatarams tvirtos sveikatos. Kartu palinkėkime visiems Lietuvos piliečiams ir Lietuvos valstybei saugumo, gerovės ir klestėjimo.