Gana seni dūmai. Parlamentas be opozicijos, ir visi darniai dirba liaudies labui, netrukdydami vairuotojui.

Turintys kitokių minčių, negu vairuotojas, yra visuotinai peikiami kaip kenkiantys liaudies labui nesusipratėliai, tad gali būti nukreipti arba į psichosocialinę atskirtį, arba tiesiog į psichuškę. Arogantiškųjų agentų vieta ten, opozicijoje, kol tai dar leidžiama.

Tokius modelius prisimenam iš Stalino laikų, jų atmaina buvo ne šiaip normalios parlamentinės (renkamų parlamentų), o „liaudies“ demokratijos. Viena neklystamai vairuojanti „partija“, greit išsigimstanti į gengę, ir dėl vaizdo pora paklusnių, satelitinių pseudopartijų. Nuo Baltijos – DDR, LLR… – iki Adrijos. Atrodė, kad tai išnyko. Bet.

Toks modelis bei režimas nūnai įgyvendintas ir valdo Rusiją. Neototai. Ar gresia jis Lietuvai? Galimai, taip. Vieningas Kaunas, vieningas Panevėžys, vieningieji Pagėgiai. Ne iš užsienio, ne tankais gali būti atvežta nauja Liaudies vyriausybė ir amžinoji Naisių vasara. Svarbu, kad liaudies laimei, jos valia, ir tai palaipsniui matysime.

Naujasis mūsų raidos etapas, o iš tikrųjų – egzaminas. Didysis principinis egzaminas Seimą kontroliuojančiai, rinkimus laimėjusiai struktūrai. Kokia ir kurlink palinkusi bus Lietuva. Temąsto laimėtojai, linkėkime jiems atsakomybės.

Šiame etape svarbu saugoti minties gyvybę ir parlamentinę demokratiją. Dirbti Lietuvai, nūnai tai reiškia išsaugoti svarstantį Seimą, viešai diskutuojantį, kada reikia, ir sutariantį, kur gyvybiškai reikia. Pavyzdžiui, dėl Astravo.

Tikras parlamentas su tikra opozicija, o ne Lietuvos Dūma.