„Maršalo planas Ukrainai“ – Europos Komisija žengia nors ir nedidelį, bet svarbų žingsnį į priekį!

Šiomis dienomis ukrainietiškame interneto puslapyje „Evropeiskaja Pravda“ paskelbtas labai savalaikis Europos komisaro Johannes Hahn laiškas, kuriame pristatoma nauja Europos Komisijos paramos Ukrainai iniciatyva, įgavusi gražų pavadinimą „Reformų kontraktas vardan investicijų“.

Džiaugiamės, kad taip pradedama įgyvendinti mūsų inicijuoto „Maršalo plano Ukrainai“ filosofija: parama investicijoms į realią ekonomiką yra suteikiama su sąlyga, jei Ukrainos Vyriausybė įgyvendins labai konkrečias reformas. Įdėdama 50 mln. eurų naujų lėšų, Europos Komisija, panaudodama finansų inžinerijos instrumentus, dar šiais metais planuoja sukurti apie 500 mln. eurų vertės investicinį paketą, už tai reikalaudama 3 konkrečių reforminių žingsnių: susietų su energetikos reguliatoriumi; Verslo ombudsmeno institucija; dabartinio reikalavimo, pagal kurį kovų su korupcija aktyvistai turi pateikti e-deklaracijas, panaikinimu. Toks reformų kontraktas pinigų prasme – palyginti nėra daug. Taigi nors žingsnis ir nedidelis, bet teisingas ir todėl sveikintinas.

Verta prisiminti pagrindinius mūsų iniciatyvos „Maršalo planas Ukrainai“ bruožus:

• iniciatyva remiasi idėja, kad reikia sutelkti 5 mlrd. eurų per metus investicinių lėšų paketą, kuris būtų investuojamas į realią Ukrainos ekonomiką (infrastruktūrą, smulkų ir vidutinį verslą, municipalinius projektus). Iki šiol didžioji Tarptautinio valiutos fondo finansinės paramos dalis buvo skirta tik makro finansiniam stabilumui užtikrinti, bet ne investicijoms į realią ekonomiką. Tokia nauja „Maršalo plano“ investicinė programa galėtų tęstis iki 10 metų. Jos įgyvendinimas užtikrintų Ukrainos ekonomikos augimą 6-8% lygio (dabar Ukrainos ekonomika auga tik 1-2%).
• numatytos lėšos pasiektų Ukrainą tik tuo atveju, jeigu Ukraina sėkmingai vykdytų sutartą reformų programą. Aiškus principas pagal žinomą filmą – reformos vakare, pinigai iš ryto.

Metus su kolegomis iš Lietuvos ir Ukrainos intensyviai dirbome Kijeve, Briuselyje, Berlyne, Paryžiuje, Londone, Vašingtone, Otavoje, kad Vakarų parama Ukrainai įgautų tokius „Maršalo plano“ filosofijos kontūrus. Lieka dar daug dalykų, kuriuos reikia ir toliau nenuilstant stumti į priekį tiek Kijeve, tiek Briuselyje, tiek visuose Vakaruose, bet Europos Komisija padarė svarbų žingsnį į priekį.

Tiek Kijeve, tiek Briuselyje mūsų pastangų dėka yra pagaliau išsiaiškinta, kad po Maidano revoliucijos Ukraina iš įvairių donorų ir tarptautinių finansinių institucijų yra gavusi 6-7 mlrd. eurų finansinės paramos, kuri turi būti investuota į realią Ukrainos ekonomiką (infrastruktūrą, smulkų ir vidutinį verslą), tačiau Ukraina iki šiol sugebėjo panaudoti tik 1,6 mlrd. eurų. Taigi iniciatyvos įgyvendinimo pradžiai „naujų“ pinigų beveik ir nereikia, nes Ukrainai pirmiausia būtina pademonstruoti sugebėjimą efektyviai įsisavinti vis dar nepanaudotus daugiau kaip 5 mlrd. eurų. Taip yra todėl, kad Ukrainos valdžios gebėjimai tinkamai paruošti svarbius infrastruktūrinius projektus donorų finansavimui vis dar yra labai menki. Todėl Ukrainos valdžiai siūlome perimti mūsų Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau CPVA) patirtį: steigti Kijeve specialią agentūrą, kuri turėtų mandatą ir resursus efektyviai parengti tokius projektus ir užtikrintų, kad jų įgyvendinimas būtų skaidrus. Mes patys, susidūrę su panašiomis finansinės paramos įsisavinimo problemomis, CPVA sukūrėme 2002 metais.

Savo ruožtu, ir Ukrainos Vyriausybė per prabėgusius metus mums su ja intensyviai diskutuojant dėl „Maršalo plano“ ėmėsi svarbių darbų: pradėjo svarstyti strategiškai reikšmingų projektų, į kuriuos tokios lėšos galėtų būti investuotos, sąrašą ir, kaip aukščiau minėta, iš mūsų atitinkamų institucijų (CPVA) patirties mokosi, kaip sukurti tinkamą agentūrą, kuri paspartintų tokių projektų parengimą ir efektyvų gaunamų lėšų panaudojimą. Labai svarbu, kad Kijeve atsiranda supratimas, kaip svarbu yra dirbti kartu su svarbiausiomis tarptautinėmis finansų institucijomis, kurios tokias lėšas investicijoms skiria. Iki šiol tokio bendravimo būdavo aiškiai per mažai, todėl per 4 metus po Maidano revoliucijos ir susikaupė net 5 mlrd. eurų nepanaudotų lėšų, kurias investicijoms į Ukrainos ekonomiką skyrė įvairios tarptautinės finansų institucijos, bet jos iki šiol nebuvo panaudotos: kaip jau sakyta, nebuvo projektų, nebuvo institucinių gebėjimų. Per metus Kijeve šiais klausimais pavyko daug ką išsiaiškinti ir išaiškinti.

„Reformų kontraktas vardan investicijų“ yra įdomus naujas „Maršalo plano Ukrainai“ iniciatyvos pavadinimas. Ir turiningas, nes atskleidžia visą mūsų įgyvendinamos iniciatyvos turinio esmę: Vakarų investicijos už tai, kad bus daromos sutartos reformos. Tikiuosi, kad pavadinimas greitai prigis ir taps toks pat populiarus bei nešantis tokią pat stiprią ir suprantamą žinią ukrainiečiams, kaip ir pradinis „Maršalo plano Ukrainai“ pavadinimas, kuris kai kuriose Europos sostinėse sulaukdavo skepsio. todėl Berlyne juokais siūlėme mūsų iniciatyvą pavadinti „Merkel planu Ukrainai“, Paryžiuje – „Macron planu“, o Briuselyje tai vadinome „Europos planu Ukrainai“. Dabar gimsta naujas geras pavadinimas.

Tikimės, kad ši Europos Komisijos iniciatyva sulauks ir G7 paramos, kuriai šiais metais vadovauja Kanada ir su kuria šiuo klausimu intensyviai dirbame. Po pokalbių Vašingtone ir ypač – Otavoje atrodo, kad birželio pradžioje vyksiančiame G7 vadovų susitikime Kanadoje gali tikrai tai įvykti. Labai galinga Kanados ukrainiečių bendruomenė to ypač tikisi. Kanados valdžios atstovai, atsakingi už Kanados pirmininkavimą G7 grupėje, apie tai galvoja, nes „Ukrainos reikalai“, dėl jų geopolitinės svarbos susitikimo darbotvarkėje tikrai bus, o mūsų pristatyta „Maršalo plano Ukrainai“ (Europos Komisijos dėka virstanti „Reformų kontraktu vardan investicijų“) iniciatyva yra nauja, svarbi ir tikrai reikalinga. Optimizmo suteikia ir tas faktas, kad Kanados užsienio reikalų ministrė Ch. A. Freeland yra ukrainiečių kilmės.

Simboliškai reikšminga ir tai, kad gruodį vykusių pokalbių JAV Senate metu vienas įtakingiausių senatorių Lindsey Graham, gerai žinomas JAV užsienio ir saugumo politikos lyderis, pokalbio pabaigoje paklausė, kur yra mūsų iniciatyvos sąskaita, kad JAV galėtų pervesti 25 mln. JAV dolerių tolesniam plano iniciatyvos vystymui. Taigi prie Europos Komisijos pasiūlytų 50 mln. eurų pridėjus ir šiuos 25 mln. JAV dolerių ir juos padauginus iš Junkerio finansinės inžinerijos „magiško“ koeficiento 10, galime tikėtis, kad tokiu būdu šių metų „naujų“ investicijų paketas Ukrainai pasieks daugiau nei 750 mln. JAV dolerių. Jeigu šalia to per artimiausius metus Ukrainos Vyriausybei su mūsų pagalba sukuriant svarbiausių projektų sąrašą bei sukuriant reikalingą agentūrą pavyks išjudinti kol kas pačioje Ukrainoje įstrigusių „senų“ investicinių lėšų (apie 5 mlrd. eurų) panaudojimą, Ukrainos ekonomikos augimas, gavus tokį investicijų kiekį, gali tikrai pasiekti 6-8%, vietoje dabartinių 1-2 %. Ukrainai tai tikrai labai svarbu.

Taip pat svarbu tai, kad birželio pabaigoje Kopenhagoje yra organizuojama 2-oji „Ukrainos reformų konferencija“. Pirmoji buvo organizuota 2017 m. liepą Londone. Planuojama, kad konferencijos metu ne tik bus aptariamos „Reformų kontrakto vardan investicijų“ („Maršalo plano Ukrainai“) įgyvendinimo galimybės, bet ir Ukrainos Premjeras turės galimybių pristatyti svarbiausių planuojamų ekonominių reformų bei svarbiausių ekonominių projektų, tinkamų finansavimui, paketą. Tikėtina, kad taip gims tikras Reformų ir Investicijų kontraktas tarp Ukrainos Vyriausybės ir Europos Komisijos bei svarbiausių finansinių institucijų.

O liepą vyksiantis eilinis ES-Ukrainos Summitt’as galėtų šį svarbių sprendimų ciklą užbaigti aiškia žinia, kad po 2019 metais įvyksiančių Ukrainos Rados ir Prezidento rinkimų šis „Reformų kontraktas vardan investicijų“ gali tapti ir 10 kartų didesniu, jei ir po rinkimų reformos bus efektyviai įgyvendinamos, ir jei iki to laiko Ukrainos Vyriausybė įrodys, kad sugeba skaidriai ir efektyviai panaudoti gaunamas investicines lėšas svarbiausiems projektams finansuoti. Taip būtų pasiektas ir užsibrėžtas 5 mlrd. eurų metinio investicinio paketo tikslas.

O tarp Otavos, Kopenhagos ir Briuselio stambiųjų įvykių laukia dar ne viena specializuota konferencija ar seminaras Kijeve arba Briuselyje, kur esame kviečiami kalbėti apie savo patirtį, pristatyti iniciatyvos pažangą ar primygtinai reikalauti, kad ta pažanga būtų dar spartesnė: tiek Kijeve, tiek ir Briuselyje.

Taip „Maršalo planas Ukrainai“ pamažu tampa realybe.

„Maršalo planas Ukrainai“ yra svarbus ne tik todėl, kad tai padeda atkurti Ukrainos ekonomiką ir įgyvendinti reikalingas reformas, bet ir todėl, kad tai yra galimybė Vakarų bendruomenei nedviprasmiškai pasakyti kiekvienam ukrainiečiui: „mes jūsų neužmirštame, jūs nesate vieniši kovoje už europietišką Ukrainą – Vakarai yra kartu su jumis“. „Maršalo planas Ukrainai“, kaip ir originalusis 1947 metų Maršalo Planas, yra vienintelis būdas, kaip Putinui neleisti laimėti kovos už ukrainiečių „širdis ir protus“. Tai svarbu ne tik Ukrainai, tai svarbu ir Lietuvai, ir visiems Vakarams. Nes Ukrainos sėkmė – tai ir mūsų visų didesnis geopolitinis saugumas.

Sukūrėme Maršalo Planą Ukrainai, ar sukursime Maršalo Planą Rusijai?

Ir pabaigai – apie su „Maršalo plano Ukrainai“ iniciatyva prabėgusių vienerių metų patirtį. Tai patirtis apie tai, kokį dar didesnį vaidmenį Lietuva gali suvaidinti mūsų regiono geopolitiniuose reikaluose. Nepasakysiu nieko naujo pakartodamas žinomą tiesą, kad Putinas su savo agresyvumu „padėjo“ pagerinti Vakarų gebėjimą išgirsti mūsų žodžius apie Putino keliamas grėsmes. Pagerėjus Vakarų „klausai“, mes galime su jais kalbėti ne vien tik apie savo individualų saugumą. Galime kalbėti ir apie platesnį viso regiono, taip pat ir Ukrainos, saugumą. Galime kalbėti ne tik bendromis ir tradicinėmis frazėmis ar kalbėti vien apie problemas, apie kurias kalba ir visi kiti, bet galime Vakarus įtikinti paremti ir mūsų išvystytas visai naujas, dideles ir svarbias iniciatyvas, panašias į „Maršalo plano Ukrainai“ iniciatyvą. Mes turime panašios į Ukrainą patirties, mes žinome, kaip veikia Kremlius, ir mes vis geriau susigaudome Vakarų koridoriuose – o pačiuose Vakaruose trūksta lyderystės ir iniciatyvos plėtoti naujas svarbias iniciatyvas.

Mes galime žymiai daugiau – padėdami Vakarams ne tik efektyviai pasirūpinti parama Ukrainos sėkmei, bet ir turėti žymiai labiau konsoliduotą ilgalaikę strategiją dėl Rusijos. Kai kalbame apie mūsų politiką dėl Rusijos, turime kalbėti ne apie tai, kaip ieškoti naujų kontaktų Kremliuje, o apie tai, kaip savo kontaktus Vakaruose efektyviau panaudoti tam, kad Vakarai turėtų aiškią politiką dėl Rusijos.

Vakarų investicijos į Ukrainos sėkmę yra vienas iš tokios politikos dėl Rusijos svarbių instrumentų, nes Ukrainos sėkmė yra tai, kas gali įkvėpti eilinius rusus siekti permainų. Bet reikia dar daugiau – reikia Vakarų dialogo ir kontaktų ne su dabartiniu Putino režimu, o šiandieninio Vakarų dialogo su būsimąja „post-putinine“ Rusija, jos lyderiais bei visuomene. Reikia Vakarų strategijos, parodančios, kaip pasikeistų ES ir Rusijos santykiai su „post-putinine“ Rusija, kuri galbūt bus pajėgi atsikratyti agresyvumo ir kleptokratijos.

Štai tokiai būsimai Rusijai jau šiandien reikia pasiūlyti Vakarų „Maršalo plano Rusijai“ kontūrus, kurių pats svarbiausias turėtų būti potencialus ES ir tokios būsimos Rusijos ekonominis ir politinis suartėjimas. Tai duotų milžinišką naudą Rusijos ekonomikai ir žmonių gerovei. Lietuva gali išplėtoti tokią „Maršalo plano Rusijai“ iniciatyvą ir ją pristatyti Vakarams. Mūsų pozicija turi būti aiški ir skaidri kaip kristalas: agresyviam kleptokratui Putinui – Vakarų sankcijos ir Vakarų ginkluota gynyba; „post-putininei“ neagresyviai ir nekleptokratinei Rusijai – Maršalo planas Rusijai.