Juo pasekė beveik visi Lietuvos socialdemokratų partijos Druskininkų skyriaus nariai. Liūdnai ir bejėgiškai atrodė socialdemokratų vadovybės atstovų – Seimo narių – vizitas Druskininkuose, bandant įkalbėti R.Malinauską likti partijoje.

R.Malinauskas tvirtina, kad nei vieno partiečio neragino trauktis. Matyt, taip ir yra, nes ir be jokio raginimo socialdemokratams, vietos lyderio dėka gavusiems pareigas savivaldybėje ar turintiems artimųjų, įdarbintų savivaldybės įstaigose bei įmonėse, aišku, kad tokioje situacijoje reikia sekti paskui tą, kuris turi įtaką, aprūpina darbu, postais.

Apie demokratijos eroziją Druskininkuose prabilo ir premjeras bei partijos lyderis Algirdas Butkevičius. Čia gera proga priminti, kad Tėvynės sąjunga į problemas Druskininkuose socialdemokratų vadovybės dėmesį atkreipė jau prieš keletą metų. Teikėme ir įstatymo pataisas, turinčias stabdyti merą liaupsinančio laikraščio leidybą panaudojant savivaldybės resursus. Bet tada socialdemokratų įsiklausymo nesulaukėme.

Galvota, matyt, „praktiškai“: kuo stipriau, net nepaisant demokratijos principų, įsigalės socialdemokratų vietos lyderis, tuo geriau partijai. Juk taip auga jos įtaka, be didelio vargo pasiekiama pergalė rinkimuose – ir savivaldos, ir Seimo.

Bet ar po šios istorijos socialdemokratai sugebės pripažinti, kad toks mąstymas buvo klaida ir ar sugebės pasikeitusiu žvilgsniu peržvelgti situaciją kitose savivaldybėse?

Kita vertus, būtų neteisinga teigti, kad „Druskininkų sindromo“ problemą patiria tik socialdemokratai. Apie tai turėtų pagalvoti ir liberalai, ir mano partija – Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai. Kalbu apie partijas, kurios nėra nusisukusios nuo demokratijos vertybių, kurios kažkiek dar rūpinasi savo tapatybe ir stengiasi telkti narius vertybiniu pagrindu.

Nesu didelis optimistas, tad nemanau, jog save tokiu klausimų kėlimu „apsunkins“ Tvarkos ir teisingumo bei Darbo partijos.

Bet demokratinio mąstymo nepraradusių partijų vadovams reikia matyti tokias galimas problemas.

Jei susitaikoma, jei tyliai toleruojamas nedemokratinių vietos lyderių įsigalėjimas, jų veiklos bruožai gana vienodi: savo partiečių gretas jie gausina asmenimis, žiūrinčiais į partiją kaip į darbo biržą arba pelningų savivaldybės užsakymų garantą.

Žinoma, pasinaudojus taip susikurta administracine galia, įtaka vietos žiniasklaidai, tam tikru laikotarpiu galima pasiekti gerų rezultatų rinkimuose. Kita vertus, tokia terpė palanki korupcijai, kuri anksčiau ar vėliau bus atskleista.

Ką daryti, kad rajonuose, vietinėse bendruomenėse neatsirastų bei neįsigalėtų tokie vietiniai „carai“?

Pirma, būtina užtikrinti, kad į partiją žmonės ateitų pagal vertybinį pasirinkimą. Reikia užkirsti kelią siekiantiems asmeninės naudos, besivadovaujantiems vien pragmatiniais išskaičiavimais.

Antra, nepamirškime, kad demokratiškai veikiantis vietos lyderis, nepažeidęs politikos ir moralės santykio, gali pasiekti didelių ilgalaikių politinių laimėjimų. Vietos bendruomenės ir rinkėjai tokį lyderį įvertins, už jį balsuos (ne vedami išskaičiavimo).

Tai yra kelias, kuriuo einant, partijos pamažu gali atgauti didesnį visuomenės pasitikėjimą.