Padėtį valstybėje plačiai ir iš esmės įvertino prieš mane kalbėję. Antrinimas ir kartojimas nevertas laiko.

Savo žvilgsnį noriu nukreipti į tai, kokią partiją ir jos narius pamačiau iš vidaus, bet labiau iš išorės.

Pirmiausia, tai komanda, nors ir antrą sezoną sėdinti ant atsarginių suolelio, tačiau geros sportinės formos. Nestokojanti energijos, laiko treniruotėms, reaguojanti, aktyvi, neapsnūdusi.

Tačiau energijos perteklius turi ir rizikų:

Pavyzdžiui:

1. Anksčiau laiko perdegti. Nusimušti nuo kompaso ar užsisukti smulkmėse. Arba neatliepti žmonių lūkesčių: kabėti ar rūpintis tik tuo, kas mums labiau patinka, arba ką gebame geriausiai, nors žmonės rūpi nemažiau ir kiti dalykai.
2. Pasiduoti pagundoms užuot žaidus komandiškai – mieliau rinktis individualų žaidimą.
3. Neproporcingai naudoti jėgą, demonstruoti raumenis ir per didelį pasitikėjimą, ir vėliau gauti geltoną ar raudoną kortelę.

Tuo pačiu Tėvynės sąjungą regiu kaip partiją kuriai pirmiausia rūpi valstybė ir jos reikalai. Darančią, ką reikia daryti, kai tą daryti reikia. Užgrūdintą ir išbandytą atsakomybe. Kuriai rūpi pamatiniai vertybiniai klausimai, kuri pasirengusi pirmiausia ginti valstybės interesus.

Apie pamatus, misiją ir vertybes lygiai prieš metus Popiežius Pranciškus Kauno Santakoje mums kalbėjo:

Ten, Vilniuje, Vilnelė plukdo savo vandenis ir netenka vardo įtekėdama į Nerį; čia, Kaune, Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. 

Esame drąsinami nebijoti eikvoti save, net tada, kai atrodo jog ištirpstame, prarandame save dėl kitų. Mūsų atveju – dėl valstybės, bendruomenės, žmogaus.

Jei pavieniai partijos nariai aukščiau kels savuosius interesus, o partiją naudos tik kaip tramplyną asmeniniams šuoliams – tai bus lyg usnys rugių lauke – įdomios, išskirtinės, net gražiai žydinčios, palyginus su tomis pilkomis ir vienodomis varpomis, bet… kenkiančios derliui.

Taip pat ir partija. Jei ji savo interesus laikytų aukštesniais nei valstybės – ji taptų parazituojančia.

Todėl esame kviečiami duoti, negalvodami apie gavimą; nebijoti padėti, nesusitarę dėl atlygio; nebijoti imtis sunkių, bet būtinų dalykų. Šios patirties partija turi apsčiai.  

Upių tekėjimo paralelė aktuali, kalbant ir apie krikščionių demokratų pozicijas. Ypač, kai atsiranda gundančių ir viliojančių naujomis partijomis. Daug stipresnė ir didesnė jėga veikiant kartu, tekant stipresne ir vieninga srove.

Galvojant apie valstybės ateities darbotvarkės klausimus – tikslinga dažniau atskaitos ieškoti Popiežiaus Pranciškaus paskutinė enciklikoje – Laudato Si, kuri apmąsto visus svarbiausius globalaus pasaulio iššūkius per ekologinę atsakomybę, o savo esmę talpinanti į vieną esminį siekį: pareigą rūpintis bendraisiais namais.

Tai atsakomybės darbotvarkė. Tinkanti mums ideologiškai, tiek praktiškai atliepiant išorės ir vidaus iššūkius.

O rūpintis turime kuo:

• Kaip gyvensime, kad ateities kartos mums nepriekaištautų Jungtinių Tautų tribūnoje dėl paliekamų nuniokotų namų;
• Ar galėsime ramiai žvelgti į akis ateities kartoms, jei nekliudomai užsikurs didžiausios grėsmės ir rizikos šaltinis – Astravo monstras;
• Ar pajėgsime suprasti ir pasirūpinti gausiais mūsų namų gyventojais, kurie šiandien,ą balansuodami ties skurdo riba, turi tik vieną rūpestį – kaip sudurti galą su galu.

Darbų daug,

bet daug ir jėgų bei potencialo.

Telkimės ir tekėkime į vieną sraunią, vieningą upę, galinčią prisiimti atsakomybę už rūpestį bendraisiais mūsų namais. 

Mindaugas Lingė, buvusios LR prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas