Miškuose temperatūra kaista, tiksliau, ne tiek miškuose, kiek urėdijose ir nomenklatūriniuose būreliuose. Miškų valdymo pertvarka beldžiasi į duris. Reformos šalininkai kaltinami, kad juodina miškininkus, nori sunaikinti puikiai veikiančią sistemą, leis „jiems“ užvaldyti ir iškirsti visus miškus. Tačiau toks gausus isterijos bei pasipriešinimo orkestras kelia minčių, ar vis tik nėra užminta ant skaudžios vietos arba, kitaip tariant, ant baimės prarasti aukso puodą.

TS-LKD Plane Lietuvai esame įrašę, kad Lietuvoje būtina efektyvinti ir skaidrinti valstybės valdomų įmonių veiklą. Po Lietuvos geležinkelių, urėdijos – didžiausia valstybės įmonė, valdanti Lietuvos miškus. Turime kiek daugiau nei 1 milijoną hektarų miško, kurį reikia prižiūrėti ir naudoti. O valstybei dar ir uždirbti. Ar viskas gerai? Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) sako, kad būtina optimizuoti miškų valdymo modelį. Kita vertus, nebūtina ir šios organizacijos nuomonė. Yra požymių, kad ne viskas šioje sistemoje veikia skaidriai ir gerai.

Nors įmonė lyg ir viena, bet 42 savarankiškai veikiančios urėdijos – lyg atskiros respublikos, tvarkosi savarankiškai, ir vis dėlto jų rezultatai netolygūs. Būta ne vieno skandalo – nuo posto pirkimo iki neskaidrių viešųjų pirkimų, ir tai yra tik tie atvejai, apie kuriuos visuomenė sužinojo, nes šie nusikaltimai buvo laiku išaiškinti ir užkardyti. Dar visai neseniai atsisėdimas į urėdo postą buvo kone visam gyvenimui. Ar valstybės įmonėje taip gali būti?

Pirmiausia, planuojama reforma nėra netikėta žinia miškininkams, nors bandoma teigti kitaip. EPBO savo rekomendacijas pateikė tikrai ne šiemet. Ir tai tikrai ne pirmas bandymas pasiūlyti miškų ūkio tvarkymo optimizavimą.

Įdomu, kad pastarąjį kartą Seimo nariai nepalaikė savo pačių, Algirdo Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės pasiūlymo sumažinti urėdijų skaičių. Vietoj to įstatymu įtvirtino esamą – tik 42 urėdijos ir ne mažiau. Kartais kyla klausimų, ar politikai nėra pernelyg artimai įsitraukę į urėdijų reikalus. Juk tarp Seimo narių buvo ir yra ne vienas entuziastingas medžiotojas.

Suprantu, kad reforma visuomet kelia baimių, netikrumo dėl ateities. Todėl kviesčiau Aplinkos ministeriją daugiau skirti dėmesio aptarti bei paaiškinti reformą sektoriuje dirbantiems žmonėms – to tikrai labai reikia. Reikia išsklaidyti gandus dėl masinio darbuotojų atleidimo, gąsdinimus dėl monopolijos sukūrimo ir miškų privatizavimo. Reforma nepaneigia gerų miškininkų darbų.

Reformos reikia pirmiausia tam, kad sumažintų gerokai apaugusį administracinį aparatą, išskaidrintų viešuosius pirkimus, augintų pelningumą. Pavyzdžiui, dabar urėdijos įdarbinusios po du, tris, o kai kuriais atvejais – ir penkis valstybės tarnautojus, tvarkančius buhalteriją – per 42 urėdijas susidaro nemaži skaičiai? Optimizavimo atveju tą patį darbą galėtų nudirbti keletas biurokratų.

Taigi tokiu būdu konsolidavus administravimą, atsirastų rezervas pakelti nedidelius atlyginimus žemesnės grandies darbuotojams, specialistams, tiesiogiai dirbantiems miške, taip pat prireikus įdarbinti jų daugiau. Taigi – mažiau biurokratų, daugiau miškininkų. Galų gale, reformos reikia, kad galėtumėme efektyviau konkuruoti su kaimyninėmis valstybėmis, kurios dabar užsiiminėja faktiškai lietuviškos medienos perpardavimu.

Netrūksta mūsų valstybėje darbščių žmonių, pritrūksta tik skaidrumo ir racionalaus požiūrio į valdymą. Kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą, turėjo padaryti daug namų darbų įvairiose srityse pagal europines normas. Socialiniai reikalai, švietimo, kultūros ir sveikatos sritys buvo paliktos tvarkyti pačioms valstybėms. Kas galėtų paneigti, kad būtent šios sritys mūsų valstybėje yra silpniausios, daugiausiai stokojančios tvarkos bei dėmesio, mažiausiai progresuojančios, nes nebuvo spaudimo iš išorės padaryti tinkamas reformas. Neabejotinai pokyčiai daliai visuomenės būtų ne visai malonūs, todėl, deja, yra politikų, kurie mieliau imasi kosmetinių korekcijų nei reikalo iš esmės.

Na, iš tiesų, kam reikia reformų, juk viskas iš pirmo žvilgsnio veikia – mokytojai moko, gydytojai gydo, traukiniai veža, miškininkai kerta ir apželdina, ir, taip, uždirba pelną. Bet klausimas, ar nėra įmanomas efektyvesnis mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas, mažesnė administracinė našta, didesnės grąžos valstybei užtikrinimas? Ar tikrai nėra rezervų siekti didesnio skaidrumo, geresnės priežiūros korupcinių landų užlipdymui? Esu už reformą – už skaidresnį ir efektyvesnį valdymą.

Matant ir girdint TV ekrane besisklaidantį, aplinkinius tujinantį, demagoginius gąsdinimus laidantį ir mafijozinę laikyseną demonstruojantį Kauno urėdą, mano pozicija dėl pertvarkos tik sustiprėja. Aš labai gerbiu sąžiningus, savo darbą mylinčius miškininkus, tik gaila, kad juos, prisiėmę atstovavimo teisę, juodina tokie urėdai ir neramios miškų bei pamiškių dvasios.