Tačiau šioms šventėms praėjus, neretai bandau klausti savęs ir kitų: kaip elgiamės su savo laisve kasdien? Kodėl Lietuva, nepriklausomybės dienomis pabuvusi visiems skirtingai, tačiau tokia brangi, įprastą dieną tampa neteisinga, per mažai duodanti, nedidinanti išmokų ir nekelianti atlyginimų. Kur tas kovingumas ir pakili dvasia, tikrasis patriotizmas, kai Lietuvai išties reikia kiekvieno iš mūsų pasiryžimo veikti ir spręsti, kokioje šalyje nubusime kasryt?

Tad šiemet sveikinu su kovo 10-ąja – diena, kuri niekuo neišskirtinė. Diena, kai (kaip ir kiekvieną kitą metų dieną) esame patys atsakingi už savo laisvę ir nepriklausomybę. Diena, kai paprastais kasdieniais darbais turime auginti, puoselėti ir veikti valstybės labui. Ir visai nesvarbu, ką kiekvienas darome: auginame vaikus, ūkininkaujame, siekiame tarptautinės modelio karjeros, vykdome audito apskaitą, plėtojame nuosavą verslą, dirbame padavėja ar padavėju, atliekame mokslinius tyrimus laboratorijoje ar dalyvaujame politikoje – kiekvienas iš mūsų yra ir privalo jaustis atsakingas už mūsų visų valstybę ir jos gerovę.

Visa tai, savaime suprantama, taikau visų pirma sau – nepasimesti prioritetuose, nenurimti, nenuleisti rankų ir toliau kurti sėkmingą, klestinčią, ir laisvą Lietuvą. Tikiu, kad išlaisvinę ir aktyvavę savo patriotizmą, išmoksime ne tik laisvę švęsti kasdien, bet ir pagaliau suprasti, kad valstybė – tai mes patys.

Kovo 11-osios signatarai, suprasdami, kad nepaprastai rizikuoja, parodė pasauliui išskirtinę drąsą ir jų dėka šiandien galime džiaugtis laisva Lietuva, už ką ir esame jiems be galo dėkingi. Vėliau sekę Sausio 13-osios įvykiai mums labai aiškiai parodė laisvės kainą. Ukrainos pavyzdys šiandien nuolat primena, kad laisvė gali būti neįtikėtinai trapi. Branginkime, džiaukimės, kasdien išgyvenkime Kovo 11-ąją savyje!