Lapkričio pabaigoje Vilniuje viešėjęs Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas Andrijus Parubijus pasiūlė stiprinti bendradarbiavimą tarp Baltijos ir Juodosios jūros valstybių, įtraukiant Baltijos šalis, Lenkiją, Rumuniją ir Ukrainą.

Ši ukrainiečių idėja, nors ir nėra nauja, išties verta apmąstymo. Tad klausimas, kokį potencialą, teigiamas ir neigiamas puses turėtų ši geopolitinė platforma?

ES su Ukraina ir kitomis regiono šalimis plėtoja bendradarbiavimą Rytų partnerystės formatu. Rytų partnerystės politika siekia sukurti bendrą demokratijos, gerovės, stabilumo ir glaudaus bendradarbiavimo erdvę. Rytų partnerės mainais už europinių reformų įgyvendinimą ir pamatinių demokratijos principų įtvirtinimą gauna prieigą prie bendrosios ES rinkos. Būtent tokia „saldainio“ ir europietiškų vertybių logika ir yra grindžiama visa ES Rytų partnerystės politika.

Tačiau per Rytų partnerystės programos gyvavimo metus išryškėjo skirtingi šešių ES kaimynių tikslai – trys iš jų, t. y. Ukraina, Gruzija ir Moldova, daugiau ar mažiau apsisprendė eiti europinės integracijos keliu, su jomis pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai, Moldovos žmonės gali be vizų keliauti į ES, o netrukus, tikėkimės, tokią galimybę turės ir Gruzija bei Ukraina. Tuo tarpu Armėnija, Azerbaidžanas ir Baltarusija didelių ambicijų suartėjimui su ES nerodo – jų dalyvavimas programoje išliko labiau formalus. Azerbaidžanas toks yra todėl, kad save mato beveik kaip lygiavertį ES derybų partnerį, o Armėnija ir Baltarusija priklauso Eurazijos ekonominei sąjungai, kurioje dominuoja Rusija.

Kaip priartinti Rytų partneres prie ES

Tačiau Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai žymi tik vieno etapo pabaigą. Kalbant apie tolesnes perspektyvas, ES nėra aiškios vizijos, kaip santykiai su Rytų partnerėmis turėtų būti plėtojami joms pilnai įgyvendinus šiuos susitarimus. Savaime suprantama, kad daugiausiai namų darbų įvykdžiusioms Rytų partnerystės šalims turi būti skiriamas didesnis dėmesys.

Integracijos su ES keliu žengti apsisprendusioms šalims turi būti numatytos paskatos vykdyti reikiamas reformas, įgyvendinti Asociacijos susitarimus, suteikti joms reikiamą finansinę ir ekspertinę paramą. Taip pat ES turi parodyti, kad bet kuri Europos šalis, norinti integruotis į ją, gali tapti Bendrijos nare. ES durys negali būti užvertos. Jeigu tai įvyks, Rusija bus laimėjusi savo geopolitinį žaidimą ir pasiekė tai, ko visada labai norėjo – neformalios „veto teisės“ dėl ES ar NATO plėtros į Rytus.

Tačiau iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria ES, t. y. migracijos krizė, nusivylimas politiniu elitu ES viduje, ypač po „Brexit“, nestabilumas Šiaurės Afrikos regione ir Artimuosiuose Rytuose, apsunkina galimybes skirti didesnį dėmesį Rytų partnerystei, didina vadinamąjį „plėtros nuovargį“. ES po truputį atsitraukinėja nuo „atvirų durų“ principo. Todėl būtina ieškoti kitų būdų ar platformų, kurios padėtų kuo labiau priartinti Ukrainą, Gruziją ir Moldovą prie ES ir kartu neleistų Rusijai įgyti neformalios veto teisės ES ar NATO plėtros.

Nuo jūros iki jūros

Tokia platforma galėtų būti A. Parubijaus iškelta Baltijos ir Juodosios jūros valstybių bendradarbiavimo idėja. Beje, ši idėja yra pagrįsta bendra šio regiono šalių istorine patirtimi. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis iškėlė vadinamojo Intermariumo (Tarpjūrio) idėją. Pagal ją, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Baltarusija, Ukraina, Rumunija, Čekoslovakija, Vengrija, Jugoslavija ir Suomija turėjo susijungti į bendrą federaciją.

Tačiau tokie siūlymai sulaukė pasipriešinimo tiek pačioje Lenkijoje, tiek kitose šalyse. Vėliau visos šios šalys, išskyrus Suomiją, buvo okupuotos Sovietų Sąjungos arba atsidūrė jos įtakoje. Nors tuomet Intermariumo idėja buvo nesuderinama su Lietuvos ir kitų šalių siekiu įtvirtinti savo nepriklausomybę, tačiau istorija liudija, kad regiono nuo Baltijos iki Juodosios jūros bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbus, siekiant užtikrinti jame esančių valstybių geopolitinį saugumą.

Tokia saugumo juosta „sulaikytų“ Rusiją nuo skverbimosi į Europos saugumo reikalus. Pernai naujai išrinktas Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda iškėlė glaudesnio bendradarbiavimo tarp Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rumunijos, Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos iniciatyvą.

Jo teigimu, šias valstybes apimantis aljansas padėtų plėtoti bendrus transporto bei energetikos projektus, derinti ekonominius interesus ir puoselėti bendrą istorinės atminties politiką. Tačiau Intermariumo idėja neturi pakirsti Europos integracijos principų, todėl pirmas žingsnis – išbandyti šią idėją parlamentinės diplomatijos lygmenyje, pavyzdžiui, rengiant reguliarius regiono šalių tarpparlamentinius forumus, kurių metu būtų aptariami ir derinami regionui aktualūs saugumo, ekonominės raidos ir kiti klausimai. Tai leistų įvirtinti nuostatą, kad Ukraina, Gruzija ir Moldova yra ne Europos kaimynės, o europietiškos kaimynės ir tai būtų rimtas žingsnis jų integracijos į euroatlantinę erdvę kelyje.