Pirmiausia ateinama priveisti mažų dirbtinių žmogelių – nebūtinai žalių – jūsų asm. buityje ir už tikros buities ribų, bet kad įsiskverbtų, taptų papročiu. Gyventų ten.

Kad įprastumėte prie nekaltai slapto žaidimėlių narkotiko. Tikrovės papildai, gyv. turinio bei kitų egzistencijos rūpesčių pakaitalai. Tik nepalįsk po mašina. O kodėl nepažaidus? Visuotinis pramogizmas.

Toliau. Įjunkęs jau nori žįsti ir žįsti. Kažkas atsirado ir būna – gerai! Kam gerai? Pardavėjams, kurie pripratins ir uždirbs. Augins tave tokį. Po to gal ir apdirbs. Žmogeliai ekrane nejučia ims kalbėti.

Padaryti įtaką, parodyti ką (arba nerodyti), peikti, girti. Žmogeliui – anam ir tau pačiam – kas nors patinka. O kas nors kelia abejonių. Bet jis toks fainas! Lietuviškai: mielas.

Štai tau ir įbruko, kaip per tą papildomą – tarsi draudžiamą – dvidešimt septintą filmo kadrą,kurio nė nepamatei.

Tik mažosios smegenėlės pamatė. Spurdėsite, pasaulio pokemanai, perspektyvoje nauji narkomanai priklausomybininkai, suvaikėję bevaikiai, milžiniškame poveikio tinkle.