Komentatoriai konstatuoja: populizmas Lietuvoj pralaimėjo, žlugo.

Patikslinu, kad žlugo daugumizmas – manymas, jog parlamento dauguma gali skubos tvarka veikti kaip diktatūra. Kažkas aną savaitę net pasakė: monarchija. Tie laikai išties praėjo, ir tai svarbiausias šių rinkimų virsmas. Laimėjo ir G. Nausėda, ir I. Šimonytė. Laimėjo ateitis.

Daugumizmo metodiką ir istoriškai, ir ligi vakardienos matėme: daužyk ir naikink stiprėlesnius oponentus – kitamanius, o silpnus papirkinėk; gniaužk laisvą žodį ir bet kurias, ypač vidines (menševikų!) opozicijas; naikinimui reikia aparato, tad sudarinėk istrebitelių tyrimo komisijas, kurios demokratiškai, dauguma balsų įformins reikiamas egzekucijas.

Ši mąstysena priminė ir lenininį liaudies daužymą jos pačios labui, ir Trockio „permanentinę revoliuciją“, ir Stalino tezę, jog socializmui laimint klasių kova aršėja, todėl bolševikų priešus, pavadintus „liaudies“ priešais, teks naganais ir badmiriais išnaikinti iki galo.

Istorija norėjo tęstis, bet gal jau nebesitęs.

Lietuva turi progą vėl žengtelėti į demokratiją. Tai vyksta.

Vadinamųjų gal žalių arba tradiciškai raudonokų valstiečių valdžios konglomeratas, atsikratydamas vadizmo, mechaniško paklusnumo ir privalomai dauguminio balsavimo galių, stovi prieš dilemą: tapti normalia politine partija, ar ne.

Tėvynės labui, kaip skelbė jų kandidatas, vertėtų tai daryti. Ar jam leis, ar kvies arčiau prie vairo? Ar dalysis turėta monopolija?

Šiandien dėmesio centre, ne tik pas Jakilaitį, išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda. Geros valios žmonės linki jam sėkmės, o šiuos žodžius rašantis – ištvermės. Bet netrukus visuomenės dėmesio švytuoklė grįš į kitus galių veiksnius: Seimą ir Vyriausybę. Tada visi stebėsime pokyčius, manau, neabejingi. Net patariantys.

Blogiausias būtų sužeisto ir į kampą įsivariusio darinio revanšizmas. Kur kas geriau – sprendimas keistis iš esmės, iš vidaus. Dar sykį pertvarka!