Lietuvą alinant stipriems karščiams, o žiniasklaidai mirgant pranešimais apie vandens stygių norom nenorom susimąstome, jog tai, ką dabar patiriame, yra klimato kaitos pasekmė. Ir nors temperatūrai mušant rekordus dažnam norisi galvoti tik apie ledus ir maudynes ežere, manau, jog dabar yra pats metas aptarti ir klimato kaitos politikos klausimus. Susidomėjimas aplinkosaugos problemomis Europoje sparčiai auga. Tai rodo ir pastarųjų Europos Parlamento rinkimų rezultatai: Žaliųjų partijų šeima EP padidėjo penkiasdešimčia procentų: nuo 50 iki 75 narių. Taigi net užmerkdami akį, jog šiai šeimai priklauso ir lietuviškoji Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri su žaliosiomis idėjomis turi tiek pat bendro kiek meilė gamtai ir R. Karbauskio Escalade, turime pripažinti ryškėjančią žaliąją politikos tendenciją.

Ši tendencija reiškia ne tik augantį žaliųjų politinių partijų populiarumą, bet ir daugiau žaliųjų idėjų tradicinių politinių partijų darbotvarkėse. Tiesa, kai kurioms politinėms jėgoms dėmesys tokioms temoms kaip taršos mažinimas nesvetimas jau daugelį metų. Didžiosios Britanijos toriai neabejotinai vis dar prisimena Winston Churchill, kurio premjeravimo laiku Londoną ištiko viena didžiausių ekologinių nelaimių šalies istorijoje, vadinama didžiuoju smogu (ši situacija puikiai nupasakojama Netflix seriale „The Crown”). Didžiojo Londono smogo rezultatu tapo daugybė įstatyminių bei reguliacinių pokyčių Didžiosios Britanijos valstybės sistemoje, bei priimtas Clean Air Act.

Prisiėmusi ne vieną žaliosios politikos idėją, torių partija šiandien imasi realių veiksmų. Šiuo metu šalies Parlamente kelią skinasi sprendimas numatysiantis, jog iki 2050 metų ši šalis sieks tapti CO2 emisijos atžvilgiu neutralia valstybe. Didžioji Britanija būtų pirmoji tokios galios ekonomika priėmusi šį ambicingą iššūkį. Britanijoje taip pat priimti sprendimai dėl plastikinių šiaudelių,  iš plastiko pagamintų gėrimams maišyti skirtų šaukštelių bei ausų krapštukų vartojimo mažinimo, paliekant galimybes jais naudotis tik tiems, kurie alternatyvų naudoti negali dėl sveikatos sumetimų. Iš tiesų stebėdami Didžiosios Britanijos veiksmus bei ambiciją, galime teigti, jog ši šalis įkvepia sekti geru pavyzdžiu. Ir visa tai daro ne žaliųjų ar kairiųjų Vyriausybė, o Konservatorių partijos vadovaujama dauguma.

            Kiek aplinkosaugos problemomis rūpinamės Lietuvoje?

Lietuvoje ilgą laiką vyravo nuostata, jog aplinkosauga – tai klausimas, dėl kurio nieko labai negalime pakeisti. Išties, šiame nusistatyme yra tiesos – daugiau galime pasiekti aktyviau veikdami tarptautinėje erdvėje, tačiau tam vis dar stinga didesnės paklausos iš šalies gyventojų. Džiugu matyti, jog aplinkosauginiai klausimai pamažu žmonėms tampa vis labiau aktualūs.

Šių metų pradžioje Aplinkos ministerija skelbė apklausą, kurioje matyti, jog devyni iš dešimties gyventojų, paklausti, ar aplinkosauga jiems svarbi problema, atsako teigiamai (2018 m. rudenį Aplinkos ministerijos užsakymu atliktos reprezentatyvios apklausos, vykdytos įmonės „Baltijos tyrimai” duomenys). Tai neblogas rezultatas, rodantis, jog visuomenė mato aplinkosaugos klausimus ir šioje srityje kylančius iššūkius. Tačiau pernelyg džiaugtis visgi nereikėtų – aplinkosaugą kaip vieną svarbiausių šalies problemų įvardina vos kiek mažiau nei penki procentai šalies gyventojų (TS-LKD užsakytos reprezentatyvios nacionalinės apklausos, vykdytos Rinkos tyrimų centro 2018 m. rudenį duomenys). Tad pagal aktualumą aplinkosauginiai klausimai vis dar negali lygiuotis su tokiais nerimą lietuviams keliančiais klausimais kaip emigracija, didelės kainos ar maži atlyginimai.

Žinoma, nenuostabu, jog klausimo aktualumas vis dar ribotas, juk apie tai garsiai kalbančių ekspertų ir politikų trūksta. Žaliųjų fronte mūsų šalyje vyrauja LVŽS, žaliąsias vertybes palikusi tik programinėse nuostatose. Įsikvėpimo stinga ir Lietuvos žaliųjų partijai, kurios atstovas Seime yra visiškai nematomas. Galbūt kažkur arčiau žaliosios idėjos galėtų būti socialdemokratai ir jos Lyderis Gintautas Paluckas, kadangi Vakaruose žaliųjų rinkėjas tradiciškai labiau kairysis – jauni metropolitai, kuriems rūpi tiek ekologija, tiek aplinka, tiek gyvūnų gerovė. O socdemams Lietuvoje problema ta, jog žmogus greičiausiai besirūpinantis šiais klausimais mūsų šalyje balsuoja už dešiniuosius. Lyg galėtų šių klausimų imtis liberalai, tačiau ideologiškai sunkiai suderinamas mokesčių mažinimas ir gaivališka laisvė, su neabejotinai valstybės finansų ir didesnio reguliavimo reikalausiančiais aplinkosauginiais sprendimais.

Tad logiškas lieka vienintelis pasirinkimas šią atsakomybę prisiimti konservatoriams. 1988 m. Margaret Thatcher britų konservatorių partijos konferencijoje yra sakiusi kalbą, kurios laisvas vertimas galėtų skambėti taip: „Tai mes, konservatoriai, kurie nesame vien tik žemės draugai – mes esame jos sergėtojai ir patikėtiniai ateities kartoms. Torių filosofiją ir aplinkos apsaugą vienija ta pati idėjinė šerdis. Ši žemė nuosavybės teise nepriklauso nei vienai kartai. Viskas, ką turime – tai viso gyvenimo nuomos sutartis, įtraukianti ir kapitalinį remontą.”

Žaliasis konservatizmas nebijo matyti to, ką mato: mums reikia ir gerai apmokamų darbo vietų, ir kelių, ir gamyklų, tačiau turime realiai įvertinti, kokią savo žemę paliksime ateities kartoms. Krizės ir didieji pokyčiai istorijoje atrodydavo neįmanomi tol, kol jie neįvykdavo. Tačiau žiūrint retrospektyviai jie atrodo akivaizdūs ir visiškai neišvengiami. Žinoma, galime nieko nekeisdami tiesiog laukti, kol besikeičiantis klimatas, aštrėjantys konfliktai išprovokuos tokius pokyčius, kuriuos ateities kartos vadins revoliucija. Arba galima patys proaktyviai imtis pokyčių ir inicijuoti savo gyvenimo evoliuciją į naują, iki šiol mums nežinomą būvį.

            Kodėl turėtumėme daugiau dėmesio skirti aplinkosaugai? Knygos rekomendacija

Kodėl turėtumėme daugiau dėmesio skirti aplinkosaugai ir ypač – klimato kaitos sukeliamiems padariniams spręsti? Į šį klausimą puikiai atsako David Wallace-Wells knyga „The Uninhabitable Earth”. Išties kalbėdami apie kintantį žemės klimatą, tirpstančius ledynus, užterštą orą, retai kada įsivaizduojame, kad šie reiškiniai gali nuvilnyti labai netikėtomis formomis. Minėtoje knygoje į akis krenta ne tik tokie aspektai kaip mažėjantys efektyviai žemdirbystei tinkami žemės plotai, menkstantis grūdų maistinis vertingumas, migruojančios ar dėl ledo tirpsmo atgimstančios itin senos ligos, bet ir kaistant klimatui besikeičiantis žmonių elgesys.

Moksliniai tyrimai rodo, jog esant aukštai oro temperatūrai žmonės yra linkę elgtis agresyviau, pavyzdžiui, tokiose paprastose situacijose kaip automobilio vairavimas karštą dieną dažniau naudojame garsinį signalą. Tačiau auganti temperatūra veikia mus ne tik asmeniškai, bet ir kaip specialistus bei darbuotojus. Štai stebint policijos pareigūnų treniruotes buvo pastebėta, jog pastarieji esant karštai temperatūrai yra labiau linkę šauti į įtariamąjį. Panašų poveikį žmonėms daro ir oro tarša – tyrimai rodo koreliaciją tarp oro užterštumo ir tokių nusikaltimų kaip vagystės, prievartavimai ar žmogžudystės. Ir tai tik sąlyginai nedidelio mąsto nelaimės. Šylant klimatui didėja tikimybė, jog pasaulyje daugės ir ginkluotų konfliktų: tiek dėl mažėjančių būtiniausių resursų, kaip gėlas vanduo, tiek dėl apskritai karščio didinamų įtampų.

Karštą lietuviškos tropinės vasaros dieną kviečiu pavartyti šią knygą ir į reikalą, apie kurį vis dar dažnai pajuokaujam, neva ši klimato kaita mums tik į gera, pažiūrėti be rožinių akinių. Ar mes tikrai norime, kad procesai, kurie mus milžinišku greičiu vairuoja link didžiulės gyvenimo būdo revoliucijos ar blogiausiu atveju – susinaikinimo – ir toliau vyktų sava vaga? Ar visgi ruošiamės kažką daryti? Ir jei ruošiamės būti ne tik stebėtojai, bet ir aktyvūs žemės prižiūrėtojai, tuomet gerai apgalvokime, kam galime patikėti atsakomybę imtis realių pokyčių?