Naujoji strateginė Europos Sąjungos darbotvarkė buvo patvirtinta šių metų birželio 20–21 Europos Vadovų Tarybos (toliau – EVT) susitikime. Šis dokumentas nubrėžia ES politikos gaires 5 metams. Šiuo metu kadenciją baigiančio EVT pirmininko pateikta (su dideliu, taip pat nueinančios, Europos Sąjungos Komisijos indėliu) svarstyti Europos ateities darbotvarkė, nuo praėjusios, priimtos 2014 metų birželį, skiriasi akcentais, tačiau ne kokiais nors naujais esminiais atsakymais į Europos ateities iššūkius.

Panašumų tarp 2019 m. ir 2014 m. Strategijų netrūksta – kone visas ES dešimtmetis skirtas praktikalijoms, tegu ir labai svarbioms, kurios vienu ar kitu būdu padės ar gali padėti Europos Sąjungai išlikti konkurencinga globalaus pasaulio žaidėja. Deklaruojami Lietuvos tikslai siekti, kad Strateginėje darbotvarkėje būtų kuo konkrečiau atspindėti valstybei svarbūs klausimai: integruota ir funkcionuojanti energetikos sąjunga, skaitmeninė rinka, kova su hibridinėmis grėsmėmis, ES Rytų kaimynystės ambicinga politika. Dauguma šių aspektų, bent jau abstrakčiai, tačiau yra atliepiami ir 2019 m. darbotvarkėje.

Nepaisant to, tenka konstatuoti, 2014 m. darbotvarkė atrodo išsamesnė ir adekvačiau vertinanti padėtį ES ir pasaulyje. Kita vertus, ankstesnė darbotvarkė buvo tvirtinama praėjus keliems mėnesiams po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje pradžios – įvykių, sugrąžinusių į tikrovę daugelį europiečių. Tuo tarpu 2019 m. darbotvarkė (nors ES kaimynystėje niekas į gerą, iš esmės, nepasikeitė) tvirtinama ekonominio stabilumo ir iš jo kylančio sąlyginio didesnio ar mažesnio „susigyvenimo“ su esama padėtimi euroatlantinės civilizacinės erdvės „rėmuose“, todėl nenuostabu, kad strategijoje apie ES ateitį dominuoja ekonominė, dar iš Veimaro respublikos laikų atkeliavusi ir šiandienos europiečiams, ko gera, labiausiai priimtina nuostata: „ekonomika – mūsų likimas“. ES ateities strategijoje nė žodžio apie sąjungininkus anapus Atlanto ar kokias nors kitas pasaulio galybes. Susipažinus, jausmas toks, kad ES gyvena ir veikia/veiks vakume.

Iš pirmo žvilgsnio 2019 m. strategijoje išdėstyti strateginiai darbai atrodo tikrai „strateginiais“, jei kalbėtume apie kasdienę, rutininę veiklą. Tačiau ar tik tai turi rūpėti Europos Sąjungos valstybių vadovams? Kas iš jų bandė ar bandys įrašyti į darbotvarkę ES ateitį lemiančius iššūkius, pasiūlyti jų sprendimus? Galima paminėti nebent kelis taktinio lygio prezidento E. Macrono bandymus: kurti ES saugumo ir gynybos rėmuose „strateginę autonomiją“, įsteigti ES kariuomenę, ES finansų ministro pareigybę, sukurti atskirą eurozonos biudžetą ir t.t.

Tą patį galima pasakyti ir apie Europos ateities ekonomizacijos idėjos gerbėjus, visus Sąjungos pakilimus ir nuopuolius aiškinančius pramonės kilimų ir nuopuolių ciklais. Žmonės, bendruomenės su jų dorovinių etinių idealų puoselėjimu bei siekiais, jiems – Strategijos autoriams, yra nereikšmingas arba ignoruotinas dalykas, todėl galiausiai darbotvarkėje pritrūksta ambicijos, o gal tiesiog bijoma atvirai kalbėti apie susivienijusių Europos tautų ateitį ir jai kylančius iššūkius.

Svarbiausias jų, mano įsitikinimu, yra kritiška Europos Sąjungos demografinė situacija ir jos visuomenių senėjimas. Nebandant to spręsti, siūlomas, kad ir antras minimame dokumente „strateginis“ uždavinys – „Plėtoti ES ekonominę bazę“ – paliks mums vieną vienintelį kelią – toliau laikyti plačiai atvertus vartus nesuvaldomai ekonominei imigracijai iš trečiųjų šalių. Galima tokios politikos pasekmė – Europa be europiečių. Ir tai ne gąsdinimas, tą liudija skaičiai.

Įvairios projekcijos rodo, kad ateityje Europos Sąjungos gyventojų skaičius nemažės, o priešingai – augs. Tačiau tos pačios prognozės rodo, kad populiacijos augimas bus paskatintas ne Europos tautų, o imigrantų iš trečiųjų šalių sąskaita. Tai mūsų negali nuraminti. Vakarų valstybių patirtis rodo, kad skatindami imigraciją iš trečiųjų šalių, prisidedame prie tolesnio politinių ir socialinių įtampų kėlimo – atvykėliai ir net kelios jų palikuonių kartos sunkiai geba integruotis Europos valstybių visuomenėse.

Nepaisant imigracijos kuriamų įtampų, daugybė analitikų, Europos politikos lyderių teigia, kad imigrantai yra išsigelbėjimas senstančiai ir darbo jėgos stokojančiai Europai. Tačiau Lenkijoje veikiančio Varšuvos instituto mokslininkai 2017 m. liepą pasirodžiusiame analitiniame darbe apie Vokietijos darbo rinkos pokyčius, pastebėjo, kad beveik dviejų trečdalių imigrantų iš trečiųjų šalių žinios ir įgūdžiai neatitinka net minimalių Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos nustatytų standartų. Daugelis tokių imigrantų, daugiausiai po pusės metų, nustoja lankyti jiems skirtus mokymus ir imasi ieškoti darbo (kad ir menkai apmokamo), kad galėtų grąžinti skolas juos į Europą atgabenusiems nusikaltėliams ar paremtų gimtinėje likusias šeimas. Kiti tiesiog nesupranta, kam apskritai reikalingas išsilavinimas.

Toje pačioje analizėje cituojamo Bavarijos žemės ekonomikos ministro teigimu, darbui pasirengęs tik vienas iš dešimties imigrantų. Skaičiuojama, kad, jei imigrantų nepavyks integruoti į Vokietijos darbo rinką, tai šaliai kainuos net 400 mlrd. eurų per ateinančius 20 metų. Jau dabar atvykėlių iš trečiųjų šalių išlaikymas kainuoja daugiau, nei surenkama pinigų į biudžetą iš jų sumokamų mokesčių.

Visa tai ir daugybė kitų tyrimų liudija, kad imigracijos į Europos Sąjungą skatinimas nėra tvarus ir ilgalaikis sprendimas Europai. Tačiau imigracija yra priimama kaip status quo ir panacėja nuo ES kamuojančių „ligų“, dėl kurios retas politikas ar valstybės vadovas ryžtasi atvirai diskutuoti. Šioje situacijoje bet kokios kalbos apie Europos infrastruktūrą, skaitmenizaciją, konkurencingumą ir pan. nublanksta prieš mūsų europietiškų visuomenių susitraukimo tendencijas. Todėl Europos Sąjunga, visų pirma, privalo kryptingai spręsti jai kylančius demografinius iššūkius – neišsprendus šios problemos, bet kokios tolesnės Europos Sąjungos valdymo ir institucijų reformos praranda prasmę, o kalbos apie jas atrodo nerimtos.

Kaip alternatyva imigracijai galėtų būti inicijuota visą ES apimanti gimstamumo ir paramos šeimoms politika. Europos Sąjungoje šeimos klausimai yra valstybių narių kompetencijoje, tačiau pripažindami milžinišką demografijos iššūkį Europos Sąjungai ir jos ateičiai, su kolegomis siūlome inicijuoti Europos Sąjungos demografinės ir šeimos politikos fondą, atsakingą už demografinių procesų stebėseną, analizę bei Europos Sąjungos šeimoms palankios politikos kūrimą. Privalome reabilituoti požiūrį į prigimtinę šeimą. Sėkminga gimstamumą skatinanti politika atsiremia ne tik į finansines paskatas. Ji privalo apimti ir šeimai bei vaikų auginimui palankių praktikų skatinimą, pvz., galimybes šeimoms geriau derinti darbą ir šeimos auginimą, paprastesnį tėvų grįžimą į darbo rinką, didesnį valstybės rūpestį vaikais. Todėl minimas fondas taip pat vykdytų ir gerųjų praktikų Europos Sąjungos valstybėse narėse analizę ir sklaidą.

Sunku tikėtis, kad kadenciją baigiantis Europos Parlamentas ir Europos Komisija ar EVT lyderiai imsis diskutuoti kritišku Europai demografijos klausimu, tai – nėra lengvas uždavinys su garantuotu sėkmingu sprendiniu, tačiau tai gali tapti deramu siekiniu naujajam Europos vadovų tarybos pirmininkui, naujajai Europos Komisijai, o gal ir mūsų naujajam Prezidentui.