Vietoje „laimėsime visus rinkimus“ – pralaimėjimas po pralaimėjimo. O viena svarbiausių to priežasčių – valstiečių ir žaliųjų sąjungos mėginimai mulkinti rinkėjus. Susidaro įspūdis, kad valdantieji negeba ne tik valstybei ir rinkėjams siūlyti bei priimti naudingus sprendimus – net ir populistinės idėjos išsisėmė ir vis dar grojama jau seniai nugrota plokštelė.

Vyriausioji rinkimų komisija dar nespėjo oficialiai patvirtinti referendumų rezultatų, o valdantieji valstiečiai-žalieji ir socialdarbiečiai pareiškė, kad referendumui teiktą klausimą dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo jie spręs Seime įregistravę atitinkamą Konstitucijos pataisą.

Kodėl karštligiškai skubama vėl registruoti nepriimtą Konstitucijos pataisą? Atsakymas gana aiškus – už kelių dienų rinkimai į Europos parlamentą. Tokiu pareiškimu valdantieji mėgina prisivilioti balsus tų rinkėjų, kurie praėjusiame referendume balsavo už Seimo narių skaičiaus mažinimą.

Kai rinkimai taip arti, nebuvo net pasižiūrėta, kad tokia Konstitucijos pataisa dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo iki 121 jau prieš gerą pusmetį yra pateikta Seime ir nesvarstoma guli politiniams procesams diriguojančios Agnės Širinskienės vadovaujamame komitete.

Skubant kuo greičiau „sužaisti“ su tik ką vykusio referendumo rinkėjų balsais, net negalvojama, kaip absurdiškai atrodo teisės akto projekto registravimas, kai tapatus projektas dar nebaigtas svarstyti komitetuose. O čia juk kalbame ne apie eilinį įstatymo projektą, o apie Konstitucijos keitimą. Nepaisoma ir konstitucinės teisės specialistų pastabos, kad nepriėmus kokio nors projekto referendume, tą klausimą pakartotinai derėtų kelti tik po metų.

Mažinti Seimo narių skaičių nori daugiau kaip du trečdaliai referendume dalyvavusių piliečių. Tai iš tiesų svarbus faktorius, į kurį politikai privalo reaguoti. Tačiau kaip reaguoti?

Sutarimo būtų greit pasiekta ir Seimas sumažintas jei pagal šalies piliečių skaičių parlamentarų skaičius būtų per didelis. Bet palyginę su kitomis panašaus dydžio šalimis žinome, kad mūsų parlamentarų skaičius nėra nei per didelis, nei per mažas.

Parlamentarų mažinimo iniciatoriai neretai savo iniciatyvą grindžia sumažėjusiu nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičiumi. Bet rinkimuose balsuoja ne nuolatiniai gyventojai, o Lietuvos piliečiai, nepriklausomai nuo to, kur jie begyventų, o jų skaičiaus sumažėjimas per nepriklausomybės laikotarpį nesiekia nei dviejų procentų. Vadinasi, „mažintojai“ galėtų siūlyti Seimo narių skaičių mažinti trimis vietomis, jei tikrai siektų preciziškai tiksliai išlaikyti atstovavimo proporciją. Manau, nedaug atsirastų entuziastų, kurie dėlto siūlytų keisti Konstituciją.

Gal valdantiesiems vertėtų labiau pasistengti, kad į užsienį išvykusiems mūsų piliečiams būtų sudaromos geresnės galimybės dalyvauti rinkimuose? Viena iš išeičių – įteisinti internetinį balsavimą į užsienį išvykusiems piliečiams. Kodėl valstiečiai-žalieji nesiima tokios iniciatyvos? Kurti bei siūlyti idėjas sudėtingiau nei kurstyti aistras ir užsiiminėti populizmu.

Kita vertus,  nepritariu siūlymams užsienyje formuoti atskiras apygardas. Ne atskirkime ten išvykusius mūsų piliečius, o stiprinkime jų ryšį su gimtuoju kraštu, leiskime jiems registruotis ir balsuoti tose apygardose ar savivaldybėse, iš kur jie kilę, ar turi kitokį artimą ryšį.

Jei LVŽS ir socialdarbiečiai atsakingai vertintų piliečių norą mažinti Seimo narių skaičių, jie turėtų kelti esminį klausimą: kodėl taip yra?

Nesunku nuspėti, kad neigiamam piliečių požiūriui į Seimą ypač didelę įtaką daro blogas įspūdis apie parlamento darbą.

Iš susitikimuose su rinkėjais išsakytų pastabų galiu jas išvardinti: chaotiškas įstatymų priiminėjimas bei dažnas jų kaitaliojimas, kai žmogui vis sudėtingiau suspėti sekti, kas svarbaus pasikeičia.

Taip pat ir prastas Seimo posėdžių lankomumas, kai transliacijose neretai matoma pustuštė posėdžių salė. Dar neetiškas Seimo narių elgesys, rietenos, netvarka vykstant posėdžiams, kai Seimo nariai vaikšto po salę, kalba mobiliais telefonais arba tarpusavyje (o ne gilinasi į svarstomus klausimus).

Žmonės įžvelgia ir tam tikrų Seimo narių privilegijų liekanų. Štai praėjus daugiau kaip pusei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kadencijos taip ir nesugebama priimti naujo Seimo narių darbo sąlygas apsprendžiančio įstatymo. Jis, beje, nejudamai guli vėlgi Agnės Širinskienės vadovaujamame komitete.

Prisiminkime, kiek būta valstiečių-žaliųjų pažadų, kad jie tikrai principingai išspręs Seimo narių veiklos reglamentavimą. Bet reikalai krypsta priešinga kryptimi: Konstituciniam Teismui pasakius, kad finansinės sankcijos turi būti numatytos ne tik už posėdžių, kuriuose vyksta įstatymų priėmimas, praleidimą, bet ir už bet kokį praleidimą ir pripažinus, kad atitinkamas Seimo statuto straipsnis prieštarauja Konstitucijai, Seimo vadovybė tą teisinę situaciją interpretavo labai savotiškai.

Pagal ją, jeigu tas Statuto straipsnis nebegalioja, vadinasi nelieka jokių sankcijų Seimo nariams už bet kokį posėdžių praleidinėjimą. Galima visiškai nelankyti nei Seimo, nei komiteto posėdžių, ir alga nuo to nei kiek nenukentės. Tad ar reiktų stebėtis, kad piliečiai nori sumažinti tokiomis sąlygomis gyvenančių parlamentarų skaičių? Valstiečių ir žaliųjų vadovams, regis, geriau ne spręsti šią konkrečią problemą, o mėginti patraukti į savo pusę nepatenkintus rinkėjus.

Suprantamas žmonių noras taupyti lėšas. Skelbiama, kad Seimo narių skaičiaus mažinimas leistų sutaupyti apie du milijonus eurų. Bet ar atstovavimo siaurinimas yra likusi vienintelė priemonė taupyti mokesčių mokėtojų lėšas?

Per pastarąjį dešimtmetį Seimo veiklos turinyje neatsirado nieko naujo, bet pažiūrėkime, kiek padaryta papildomų išlaidų reikalaujančių sprendimų: įrengtos nemažo ploto papildomos patalpos Seimo rūmuose, perėmus buvusį „Valstybės žinių“ pastatą įkurti ketvirtieji Seimo rūmai.

To maža. Dabartinė Seimo vadovybė užsimanė „įsisavinti“ dar ir šalia Seimo atlaisvintas didžiules patalpas kurdama ten „Lankytojų centrą“. Akivaizdu, kad lankytojams įdomu tiesiogiai pabuvoti Seimo rūmuose, o ne šalia esančiose patalpose teoriškai aiškintis, kaip jis funkcionuoja.

Jeigu rimtai būtų norima taupyti, būtų nesunkiai rasta galimybių mažinti parlamentinei veiklai finansuoti skirtų lėšų limitus (juk yra Seimo narių, jų visai nenaudojančių).

Belieka tik paklausti Valstiečių ir žaliųjų vadovybės: kodėl nesprendžiate šių elementarių klausimų? Tam gi nereikia keisti Konstitucijos.