Pradėdamas Pavasario sesiją, Seimo pirmininkas pasakė ugningą kalbą apie tai, jog dera parlamentarams nusiimti karūnas ir dirbti Lietuvai, kad turime bendrai kovoti už pasitikėjimo Seimu atgavimą ir nustoti braidžioti mistinių komisijų pelkėse. Tam, kas pasakyta, tikrai galiu pritarti.

Deformuota demokratijos samprata

Tik gaila, kad Viktoras Pranckietis, kalbėdamas vis žiūrėjo į opozicijos pusę, parodydamas kam taiko šiuos raginimus, ir dar vienas dalykas – tenka tik apgailestauti, kad Seimo Pirmininkas pamiršta, kad atstovauja ne tik valdančiajai daugumai, bet visam Seimui. Visos valdančiųjų siūlomos komisijos, jo požiūriu, prisideda prie skaidrumo, o tos, kurias pasiūlo opozicija, yra „mistinės“ ir tik gaišinančios darbo laiką.

Dar po kurio laiko Seimo pirmininkas radijo laidoje išsakė, švelniai tariant, keistoką demokratijos apibrėžimą – mažuma besąlygiškai paklūsta daugumai. Bent jau tapo aiškiau, kaip jis suvokia parlamentinės kontrolės esmę. Neteko girdėti, kad kuris nors valdančiosios koalicijos narys būtų paprieštaravęs. Dar daugiau. Plenariniame posėdyje Tomas Tomilinas rėžė, kad esą kaltinimai demokratijos trūkumų neteisingi, juk opozicijai leidžiama kalbėti. Pasirodo, daliai valdančiųjų net elementarios Konstitucijos normos paisymas yra didžiulė malonė opozicijai. Deja, bet įsitikinome, kad dabartinė valdžia valstybę įsivaizduoja kaip kolūkį, o save kaip jo pirmininką.

Parlamentinės kontrolės saulėlydis

Parlamentinė kontrolė yra viena iš itin svarbių Seimo funkcijų. Nuolat „gaminami“ nauji įstatymai, pataisos, tačiau itin svarbu aiškintis, ar teisės aktai vykdomi, ar jie padeda pasiekti tų tikslų, kurie su jais buvo sieti? Vienas iš parlamentinės kontrolės pavidalų, laikinųjų komisijų, kurios gilinasi į kurią nors sritį, problemą, sukūrimas.

Seimų istorijoje, deja, turime pavyzdžių, kai komisijos Seime buvo kuriamos ne veiksmingiau surinkti faktus ir juos išanalizuoti, bet vykdyti konkrečius „politinius užsakymus“, atmetant sąžiningo tyrimo, nešališkumo, bendrojo gėrio principus. Šie atvejai nereiškia, kad laikinosios komisijos yra savaime ydingas reiškinys, bet veikiau verčia būdrauti, kad jos būtų tikros parlamentinės kontrolės įrankiu, o ne tik gražia širma negražioms intencijoms pridengti.

Dirbdamas Seime kiek mažiau nei metus ir priklausydamas opozicijai, jau ne kartą balsavau už laikinųjų komisijų kūrimą. Seimo nario priesaika mane įpareigoja atstovauti visus Lietuvos žmones, – kai kalbama apie bendrąjį gėrį, teisingumą, valstybės saugumą – nėra pozicijos ir opozicijos, nesvarbu, kas inicijuoja tyrimą. Esu įsitikinęs, kad tik drąsus klausimų, net ir labai nepatogių, kėlimas, drąsa būti savikritiškiems, gali sugrąžinti Lietuvos žmonių pasitikėjimą Seimu. Šiandien tiek pozicija, tiek opozicija bendrai analizuoja problemas, susijusias su e-sveikatos, aiškinasi maisto produktų kokybės Lietuvoje problemas, mažiau ar daugiau sėkmingai buvo gilinamasi į A.Skardžiaus ir M.Basčio veiklą, svarstomas K.Pūko elgesys.

Aš pats sutikau dalyvauti didelį rezonansą sukėlusiai specialiai komisijai, kuri tiria įvairius LRT valdymo ir finansinės veiklos aspektus. Esu įsitikinęs, kad svarbu kruopščiai išanalizuoti visų iš biudžeto išlaikomų institucijų valdymo veiksmingumą bei tai, kiek atsakingai ir racionaliai elgiamasi su turimais resursais.

Parlamentinė kontrolė turi prasmę, kol Seime, nepaisant jį sudarančių frakcijų ideologinių skirtumų, siekiama bendrojo gėrio, o ne norima įtvirtinti kurios nors grupės ar koncerno interesus. Kaip patikrinti? Yra balsavimai Seime, kuriuos galima vadinti „melo detektoriumi“.

Būtent tokiu galima vadinti balsavimą Seime, svarstant, ar dera sudaryti komisiją, kuri turėtų nuosekliai išanalizuoti galimus pažeidimus žemės ūkio sektoriuje ir ieškotų veiksmingiausių būdų, kaip panaikinti dabar galiojančioje teisinėje tvarkoje paliktas spragas, išsiaiškintų, ar Lietuvos žemės ūkio sektoriuje nėra įvykęs pavojingas verslo ir politikos susiliejimas. Vargu ar šiandien yra kitas būdas, kaip išsklaidyti viešumoje susikaupusius abejonių, įtarimų debesis.

Ne paslaptis, kad kalbat apie žemės ūkio sektoriaus problemas, minimi įtakingų dabartinės valdančiosios koalicijos politikų vardai. Tai tik dar vienas argumentas, jog tokia komisija būtina, nes ji parodytų, kad dabartinė valdžia turi drąsos kelti nepatogius klausimus, būtų atsakas teigiantiems, kad valdantieji komisijas kuria, galvodami ne apie bendrą gėrį, bet norėdami nutildyti kritikus.

Komisija dėl situacijos žemės ūkio sektoriaus taip pat buvo dar vienas testas įtemptiems valdančiųjų ir opozicijos santykiams šios kadencijos Seime. Atrodė, kad valdantieji atrado politinės išminties ir valios – prieš kurį laiką laikinosios komisijos sudarymui buvo pritarta. Teliko apsispręsti dėl komisijos sudėties, dar kartą peržvelgti užduotis, kurios komisijai keliamos. Deja, ir vėl išvydome specifinį „valstietišką“ politinį suktumą. Pasirodo, valdantieji nenori ieškoti atsakymų, bet nori eilinį kartą pasityčioti iš opozicijos. Tik taip galima vertinti Seimo narės Agnės Širinskienės iniciatyva jos vadovaujamo komiteto priimta sprendimą, jog, esą, komisijos nereikia kurti. Supraskime, R.Karbauskis pats atsakys į visus klausimus, į kuriuos tik galės ir norės atsakyti.

Beje, toks sprendimas pasirodė pernelyg įžūlus net ir kitiems LŽVS frakcijos nariams. Povilas Urbšys net pagrasino pasitraukti iš frakcijos, jei komisija nebus sudaryta. R.Karbauskis pasiūlė eilę suktą sprendimą: paveskime visus klausimus nagrinėti kaimo reikalų komitetui. Viena vertus, šiame komitete LŽVS turi tvirtą daugumą ir „patikimus žmones“, kita vertus, tai bus puiki galimybė imituoti tyrimą ir dar pakreipti visai kita kryptimi,nei reikalavo iniciatoriai, kartojant tą pačia dainelę: „dėl visko kalti konservatoriai“.

Tai, kad valdantieji nusprendė, jog jų lyderio menamus ar tikrus nusižengimus tirti nereikia, galima vertinti tik taip, kad jie pasirinko politinių raumenų demonstravimą, o ne tiesos siekį. Deja, po tokio pasirinkimo tapo akivaizdu kad, kai kalbame apie parlamentinius tyrimus ir kontrolę, valdantiesiems šiame Seime rūpi ne bendras gėris, bet tik savi interesai.

Opozicijos veikla

Dabartinė opozicija Seime labai margaspalvė. Sunku prie opozicjos priskirti Krikščioniškų šeimų – Lietuvos lenkų frakciją, akivaizdus valdančiųjų rezidentas opozicijoje yra Petras Gražulis, bent trys liberalai dažniau palaiko valdančiuosius nei vadovaujasi savos frakcijos rekomendacijomis, taip pat paradoksaliai opozicijoje jaučiasi ir G.Palucko socialdemokratai. Jie aktyviai kovoja su atskilusiais socialdarbiečiais, tačiau nepamirškime, kad tiek G.Palucko, tiek G.Kirkilo vadovaujamos jėgos dar visai neseniai kartu buvo valdančiąja dauguma, kuri garsėjo politiniu neįgalumu. Pakankamai įsidėmėtinas sugeba būti Tvarkos ir teisingumo frakcijos lyderis R.Žemaitaitis. Vis dėlto nepamirškime, kad dar visai neseniai būtent tvarkiečiams buvo būdinga ta antikonservatoriška retorika, kurią dabar perėmė žalieji valstiečiai.

Kiekviena opozicijoje esanti politinė jėga sprendžia savo uždavinius. Tad nereikėtų stebėtis, kodėl, labai tikėtina, šioje kadencijoje neturėsime formalaus opozicijos lyderio. Kita vertus, akivaizdu, kad kitos politinės jėgos tikisi pasinaudoti tuo, jog LŽVS ir TS-LKD konfrontacija susilpnins abi šias jėgas, rinkėjai nususk žvilgsnį į tuos, kurie veikia nuosaikiau.

Jei valdančioji koalicija nori veikti pagal principą, kad Jupiteriui leidžiama tai, kas neleidžiama jaučiams, tai opozicija aiškiai turi pasakyti, kad nėra jaučiai, o valdantieji visai neprimena Jupiterio, nebent „Agrokoncerno“ vasalus. Kaip tai padaryti?

Pirmiausia, esu įsitikinęs, kad reikia keisti politinę taktiką Seime. Nebėra prasmės gėdinti valdančiuosius, kad jais lengva R.Karbauskiui manipuliuoti. Nebėra prasmės tiek energijos ir laiko skirti racionalių argumentų pateikimui tiems, kurie nesiruošia į juos įsiklausyti. Jei valdantieji nenori su opozicija bendradarbiauti, tartis, opozicija turi kur kas daugiau laiko skirti tarimuisi su žmonėms.

Kita vertus, nepakanka vien klausytis, tartis, aiškinti, svarbu formuluoti aiškią, veiksmingą politinę alternatyvą. Šiandien labai daug žmonių nenori išsiskirti su lūkesčiu, kad valdančioji koalicija yra kerėpliška, nepatyrusi, klystanti, bet idealistiška ir siekianti įgyvendinti reformas, kurių nedrįso imtis kiti. Todėl ir girdime keistą frazę: „leiskite jiems dirbti“.

Deja, dirbant šiame Seime, atsiskleidžia visai kitas vaizdas. Iš tiesų yra problemų, kurias valdantieji bando spręsti, ir opozicija remia jų pastangas. Yra ir kitų spręstinų problemų, kurias valdantieji įvardija teisingai, bet jų siūlomi sprendimai yra vienpusiški, neadekvatūs. Pagaliau, yra nemažai sričių, kur būtinos reformos tik imituojamos, kur valdantieji paprasčiausiai nežino, ko nori, arba nesugeba vieni pasiūlyti veiksmingų sprendimų, o su kitais tartis nenori. Na, o labiausiai nerimo kelia tos sritys, kur valdantieji siūlo sprendimus, kurie nukreipti ne į bendrą gėrį, o į Agrokoncerno ar kitų galingų interesų grupių poreikius.

Opozicijos problema yra ta, kad per pusantrų metų mes labai rūpinomės „sarginio šuns“ pareigomis ir per mažai dėmesio skyrėme alternatyvos tam, kas dabar daroma, formulavimui viešojoje veikloje. Esu tvirtai įsitikinęs, kad jau artimiausiu metu turime aiškiai įvardinti, kokius valdančiųjų veiksmus remsime ir ateityje, taip pat pasakoti žmonėms, ką darytume kitaip ir kodėl. Šios konstruktyvios veiklos apibendrinimu turėtų tapti TS-LKD ar kelių opozicinių politinių jėgų parengtas alternatyvus biudžeto projektas. Tik toks veikimas šiandien dar gali keisti politinę kultūrą, bandyti sugrąžinti žmonių pasitikėjimą ir būtų veiksmingiausia prevencijos priemonė galimiems ateities „gelbėtojams“.

LŽVS suviliojo žmones „profesionalų Vyriausybės“ idėja. Deja, tai tik diskreditavo „profesionalo“ sąvoką. Tačiau pati idėja, kad atsakingus politinius postus užimant, svarbiausiu kriterijumi turi būti ne lojalumas, bet kompetencija – teisinga. Opozicijos uždavinys šiandien – parodyti, kad ir politikai gali būti kompetentingi bei turėti autoritetą ne tik savo partijoje, bet ir tarp kurios nors srities specialistų.