Gyvenimas ir darbas ne Lietuvoje sukasi apie mintis: „namo ir tik namo…, ir kuo greičiau…“ Tai tampa vienintele vertybe, „ten šalelė daug gražesnė, juoda duona daug skanesnė…“ , tiesiog nejučia seniai žinomos dainos žodžiai ima dominuoti, ką bedarytum, kuo beužsiimtum…

Tačiau tik sugrįžus, apima mintys: „Juk galima mylėti Tėvynę ir iš toliau… Kad ir gražiais žodžiais, nebūtinai darbais… Svarbu, kad meilė būtų.“ Sutikau tautiečių, kurie tik šaipėsi iš tos meilės, puikiai kalbėjo anglų kalba, sakė, mirę tėvai, tai nebėra, ko ten važiuoti… Vaikai, šeima kartu. Ko daugiau reikia? Problemų? Geriau nediskutuoti, jeigu nėra noro likti kvailio vietoje… Mano mat šeima buvo Lietuvoj, tai kitokių minčių – tik kaip kuo greičiau sugrįžti – nebuvo. Visas komfortas, geras uždarbis ir kitokios gerybės buvo „pavirtę sniegą“ (anot Donelaičio)… Na, o meilė – ji arba yra, arba ne, nesuvaidinsi, kaip ir nepriversi mylėti.

Kai kas teigia: „kaip miela, pagaliau…“, kiti sveikinasi priešingai: „Kam kvailioji? Gyventi nusibodo, galvoji, čia kas pasikeitė? Blogai galvoji… Tuoj kaukštels per galvą, neatsikelsi, nebegalvosi nei apie vyrą, nei apie savo vaikus…“ Mano pacientai tuoj prisistatė, man pranešė, kad jų grupelė užpirko Arkikatedroje Mišias, kad daugiau neišvažiuočiau… Kaip miela, bet atsakau europietiškai: „Ribojate mano pasirinkimus…“ Žiūriu, kad taip galima įskaudinti šiltas ir mylinčias širdis, tai žodžio „pasirinkimai“ nebeminiu, sakau, kaip sekasi, pasiilgau, myliu… Vilniaus arkikatedros klebono nepažįstu, tai prisistačiau ir pasakiau, kad čia aš, „ta pati, už kurią būna Mišios, nesijuokite, melskitės už juos, jie labai geri žmonės, o geriems sunku…“ Klebonas pritaria…

Kadaise, vieno tarptautinio kongreso metu, sakiau, kad Lietuvoje gyvena trys milijonai gyventojų. Dabar taip nesakyčiau, kažin ar esame pusantro milijono? Reikėtų skambinti į statistikos departamentą ir sužinoti, nes svetimose šalyse paklausia. Čia, ko klausiu, visi atsako: „Nežinau, visi išvažinėjo, pabėgo, išbėgo, nežinau…“ Nei kolegos, nei žemesnis personalas, nei ligoniai nežino. Žiniasklaidoje paieškojusi, irgi neradau informacijos – tik skandalai, intrigos, primušė, užmušė, siaubas, emigravo ir t. t. Trumpas sijonas, ilgas, kokio valgio receptas… Informacijos žiniasklaidoje nesurasi apie Lietuvos gyventojų skaičių ar problemas – jų kaip ir nėra…

Alkoholis, vaistai, mirtys, savižudybės, aferos, apgavystės. Tarsi pasaulio pabaiga… Na, irgi kultūrinis veidas. Toks nebūdingas Lietuvai, kurią taip mylim, kad už ją ar be jos gali numirti… Kai kurie pacientai mane paprotino: „.Daktare, duok mums darbo, tai nereikės nei alkoholio, nei antidepresantų…“ Na, negi Lietuvoje nėra ką dirbti? Vien mūsų ligoninėje – kiek darbo rankų ir galvų reikia… daug.

Žiūriu – ir nauja iniciatyva, palaiminta triukšmingai: Lietuvos Gydytojų sąjūdis. Girdėjau, kad tai – naujos viltys… Nemanau. Kažkada, neseniai, vienas Lietuvos medicinos profesorius man sakė: „Palmira, baik kalbėti apie tas iniciatyvas, svarbu ne iniciatyva, bet kas ja kelia.“ Pabendrauji su svarbiais ir įtakingais, vis kažką naujo sužinai, atsistoji ant žemės. „Nulipi nuo bačkos.“ Visada juk bus, kas netik šaipysis, bet ir piestu stosis, ir galvos skausmą gausi: kodėl kažkas gaus pinigų (už iniciatyvas). Neduok Dieve, gaus pinigų… negalima leisti… Užmušti.

Tuoj baigsis trečias dešimtmetis, kai esame laisvi, nepriklausomi, užaugo nauja karta, tuoj ims senti… Tačiau esame ne laisvi, esame priespaudoje, esame vergai. .Mes Tėvynę mylėjom ir mylim, o paklauskit naujos užaugusios kartos? Tai – kai kas blogiau? Tarnavom Stalinui, Leninui – galėjom vieningai juos keikti ir neapkęsti, kabintis už rankų… Pamėgink dabar. Tarnaujame saviems vergvaldžiams, geriau neišsižioti, geriau pritariamai linksėti galva. Tai galimybė, kad galva gal liks, bet gali ir ne. Nes, kas bebūtų, gali jos, tos galvos, netekti, jeigu ne tuo keliu priklaupsi ar neatsiklaupsi… Kažkada ažiotažą pasauliniame kongrese sukėlė kalba, kai pasakojau, kad reikia atsargiai kalbėti: viena sakai, kitką turi mintyse, o kišenėje spaudi špygą… Tokia tarybinė realybė. Atsimenu, kolegos salėje verkė, po pranešimo susidarė eilutė, ėjo ir sakė: „Dabar žinosim Lietuvą, kaip jūs taip galit gyventi, ne veltui prie Parlamento maldos skambėjo… ot šaunuoliai… va kur tikri katalikai…“ O kas dabar? „Dievo nėra“, nebent esi ligonis ar ruošiesi mirti ar tuoktis (kas, žiūriu, nebe madoj, geriau gyventi susimetus, saugiau…)

Galvos nuėmimas vyksta kaip vyko. Tik dabar – viskas pagal galiojančius įstatymus, viskas gerai, teisėta, teisinga… Iniciatyvos? LRS susėdo tikri profesionalai, tai pasaka, pagaliau žmonės sugebėjo išsirinkti. Pasiūlymai? Gydytojų? Sugrįžus iš darbo europinėje šalyje? Geriau nereikia. Geriausia yra čia. Viskas ir visiems aišku… Mano Direktorius labai gražiai mane pastatė į vietą: „Pasijuoks, visi tik pasijuoks…“ Atsakau, žinau, bet juokas gi gerai, juokas – sveika, dalykas geras. Na, kas gerai – tai, kad jau galima ant sienos sertifikatus kabinti, nes anksčiau buvo negalima. Europinis progresas. Ženklas, kad vis tik einame į priekį.

Bet taip šnektelėjus, žinoma, juoktis nebesinori. Pasirodo, net savižudybių prevencijos biuras dirba negaudamas nė cento, iš įkvėpimo, va šiaip sau. Tai labdara ar savanorystė, ar dar kas (ko gero, atsiras naujų žodžių, mūsų gražioji, archajiška lietuvių kalba bus papildyta naujadarais). Bet dirbantis biuras su savižudybių prevencija dirba už dyką, darbą, finansiškai neatlyginamą… Tai ko, galima jo paklausti, tikėtis? Padiskutuoti apie pašaukimus?..

Nežinojau. Sužinojau. Iliuzija. Nebe simptomas.

Kas buvo valdžioje tas ir likę. Bus iki gyvos galvos, kaip prie Stalino. Pagal galiojančius Europinius Įstatymus, ar būtinąsias išimtis. Matau, kad gydytojai yra ir toliau nusikaltėliai. Potencialūs ar jau tikri – žiūrint, kas imasi vertinti… Žmonės turi mokėti ir už gydymą, ir mokėti mokesčius turtingiesiems išlaikyti. Skubi specialisto konsultacija – mokėk ir gausi, jokių problemų… Už pinigus viskas galima.

O santvarka tai vergovinė. Nebe sovietinė ir ne kapitalistinė, ne demokratinė.

Laikas užmiršti, laikas prisitaikyti, gyventi toliau, kol gali… kol leidžiama gyventi. Svarbi persona man išrėžė: „Pažiūrėk, kur sugrįžai, kokia vėliava už lango…“ Ogi brangioji Trispalvė, šventas daiktas nuo mažens, Tėvų apdainuotas, jų maldose nuolat kartotas… Pagalvoju, gerai kad brangūs ir mylimi Tėveliai ilsisi po žemėmis. Numirtų iš širdies skausmo…

Šį kartą laisvę ir šviesą atnešė ne Stalinas ir ne Leninas, ir ne Brežnevas, net ne Gorbačiovas.. Savi, savi… Mes patys…

Gyvename turtingai, sočiai, oriai… Ir gydytojai, ir ligoniai. Ir profesionalai, ir beraščiai. Ir valdantieji, ir, žinoma, Rinkėjai.

Ne iliuzija, bet realybė.

Palmira Rudalevičienė yra TS-LKD Antakalnio skyriaus narė, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Konsultacinio skyriaus gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė