Kadencijai einant į pabaigą, tikriausiai suprasdami, kad būsimo Europos Parlamento (EP) sudėtis esmingai skirsis nuo dabartinės, Europos Komisija (EK) ir jų tarnautojų armija kartu su didžiąja dalimi Briuselyje užsisėdėjusių europarlamentarų nutarė paskutinį kartą „pasispardyti“. Lygiai prieš savaitę EP nariai nubalsavo už taisyklių (reglamento) projektą „Dėl Sąjungos biudžeto apsaugos esant visuotinių teisinės valstybės principo taikymo valstybėse narėse trūkumų“, kuris leistų laikinai stabdyti ES biudžeto mokėjimus narėms, kurios neva kišasi į teismų veiklą ir nemažina korupcijos bei sukčiavimo.

Nesunku prisiminti, jog kalbos apie panašių įrankių įvedimą ar ES finansavimo ribojimą „nepaklusnioms“ valstybėms narėms prasidėjo eurobiurokratams įsivėlus į kaimyninės Lenkijos vidaus politikos kovas. Verta paminėti, kad tuo metu net patys tokių diskusijų apie finansavimo ribojimus iniciatoriai vargu ar tikėjo, kad galiausiai bus prieita prie tokio „ES finansinio botago“ svarstymo aukščiausiame lygmenyje.

Būtent Lenkijos bandymai atsisveikinti su komunistinę – represinę praeitį turinčiais Temidės tarnais, sukėlė dalies Europos ir pirmiausiai kairiųjų stovyklos įniršį. Prasidėjo karas, kuriam vadovauti ėmėsi Olandijos socialistas, ES Komisijos prezidento pirmasis pavaduotojas Frasas Timmermansas. Žinoma, toks puolimas nebūtų buvęs taip sėkmingai išplėtotas, jei ne to paties Donaldo Tusko ir J.C. Junckerio parama. Kas stovi už Junckerio – nesunku nuspėti… D. Tusko politinės ambicijos taip pat aiškios – jo aktyvus įsitraukimas į Lenkijos politinį gyvenimą niekada nebuvo sustojęs.

Tačiau politinės kadencijos viduryje Lenkijoje pasikeitus Vyriausybei ir jai padarius tam tikrus kompromisus dėl į pensiją išsiųstų teisėjų, atrodytų nebeliko pagrindo politizuotam „baudžiamajam nuosprendžiui“ Lenkijai. Tačiau tikėtina, kad diskusijoms apie galimą ES mokėjimų sustabdymą įsibėgėjus ir siekiant apsidrausti nuo panašių „rokošų“ ateityje, eurobiurokratai ir kiti federacinės Europos šalininkai toliau kūrė ES paramos sustabdymo ir atėmimo mechanizmus.

Praėjusią savaitę EP priimtame teisės akte, dėl kurio galutinės versijos dar bus deramasi su ES Taryba, numatyta, jog EK ir nepriklausoma ekspertų grupė kasmet vertins teisinės valstybės principo laikymąsi kiekvienoje suverenioje ES valstybėje. Jiems atradus „trūkumų“, EP ir Tarybos sprendimu būtų galima sustabdyti ES biudžeto išmokas ir įsipareigojimus, sumažinti finansavimą pagal esamus įsipareigojimus arba uždrausti prisiimti naujų įsipareigojimų ES lėšų sąskaita.

Konkreti priemonė būtų parinkta įvertinus pažeidimų mastą. Be to, ES Tarybos sprendimai būtų priimami kvalifikuota dauguma, todėl viena valstybė negalėtų jų užblokuoti. Tai daroma be jokio įtikinamo pagrindimo, kodėl teisės viršenybės pažeidimo atveju siūloma naudoti tokias balsavimo taisykles. Nepaaiškinama, kaip būtų užtikrintas politinio sprendimo neutralumas ir vienodas valstybių narių traktavimas. Todėl šiuo siūlymu ardomas ir tarpinstitucinis ES balansas, mažinant Tarybos ir Europos Vadovų Tarybos prerogatyvas.

Visa ši skandalinga iniciatyva yra pridengiama siekiu kovoti su korupcija ir ES fondų iššvaistymu. Tačiau iniciatoriai nepaaiškina, kokiu būdu (konkrečiai) teisinės valstybės principo pažeidimas galėtų paveikti patikimą ES biudžeto valdymą ir pakenkti Sąjungos finansiniams interesams. Siūlomame projekte neįrodyta, kad yra tiesioginis ryšys tarp netinkamo veikimo ir patikimo ES biudžeto valdymo bei Sąjungos finansinių interesų apsaugos principų. Todėl kyla abejonių dėl pasiūlymo teisinio pagrindo tinkamumo. Viskas įpinama ir į tariamą nešališkumo skraistę, teigiant, kad nepriklausomų konstitucinės teisės ir finansų bei biudžeto ekspertų patariamąją grupę šiuo klausimu sudarytų po vieną kiekvienos ES valstybės parlamento deleguotą narį bei penki Europos Parlamento paskirti ekspertai.

Taip pat neaišku, kokia yra šio reglamento kuriama pridėtinė vertė, kadangi kuriamas naujas mechanizmas dubliuos ES institucijas, tokias, kaip kuriamą Europos prokuratūrą ar sėkmingai veikiančią Europos kovos su sukčiavimu tarnybą. Be to, jau dabar dėl pasitaikančių neteisingų ES sanglaudos fondų (ES paramos) pinigų panaudojimo, kaip taisyklė, Lietuva, o ir kitos valstybės narės susitvarko su pažeidimais pačios, todėl grąžinti į ES biudžetą neteisingai panaudotų lėšų netenka. Kalbant apie fiskalinius pažeidimu valstybėse narėse, galioja ES taisyklės, kurios numato galimybę stabdyti išmokas valstybei narei arba įvesti kitas papildomas sankcijas.

Susidariusi padėtis rodo, kad tolesnis idėjos susieti ES fondų paramą su didesnėmis EP ir EK galiomis kištis į valstybių narių vidaus reikalus plėtojimas yra ne kas kita, kaip bandymas ženkliai susiaurinti valstybių narių politinio savarankiškumo lauką. Ir šiam tikslui, anot Briuselio technokratų ir didžiųjų ES valstybių vadovų, visos priemonės yra „pateisinamos“.

Tačiau vien vieši svarstymai apie neva šiuo metu didžiausią ES paramos dalį gaunančiose naujose valstybėse narėse, įskaitant Lietuvą, švaistomas ES lėšas arba nesitvarkymą su korupcija yra žeminantis ir neatitinka tikrovės. Panašūs į reglamente siūlomus kriterijai visada buvo taikomi paramą gaunančioms trečiojo pasaulio šalims – svarstymai juos pritaikyti pilnavertėms ES valstybėms narėms yra mažų mažiausia skandalingi.

Jau ketvirtus metus kai kurie ES politikai iš aukštų tribūnų stengiasi marginalizuoti Lenkiją. Tačiau šiandien prasidėjo naujas etapas ir jį žymi šis reglamentas bei EP vykęs balsavimas. Žinant, kas yra šių procesų iniciatoriai ir kas už jį balsavo, supranti, kad į kovą prieš dabartinę Lenkiją, o tiksliau kalbant, prieš visų valstybių narių „užsispyrėlių“ suverenitetą, pilnu tempu įsijungė ir didžiosios Europos valstybės.

Todėl tokie bandymai taip pat liudija, kad iki šiol kai kas iš didžiųjų ES valstybių lyderių nesuprato ir vis galvoja esantys geradariai naujųjų narių atžvilgiu. Privalu kai ką paaiškinti. Pirmiausia, plėtra ir naujų narių priėmimas, buvo svarbi visos tuometinės ES ateičiai ir ne tik tam, kad Europos rytuose įsitvirtintų demokratija bei saugumas, bet ir tam, kad naujosios narės priimtų ES bendrosios rinkos žaidimo taisykles. O to pasekmėje didžiosioms Vakarų valstybėms atsivertų naujos rinkos (pvz. Vokietija apie 70 proc. savo produkcijos eksportuoja į ES valstybes nares).

Maža to, „naujosios Europos“ piliečių emigracija į Vakarus dalinai išsprendė jas kamavusias kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problemas. Turint omenyje visą tai, nei vienas iš mūsų – lietuvis ar lenkas, neturi jaustis kam nors skolingas. Mes į bendrą biudžetą įnešame ne tik mums priklausomus mokėjimus, bet ir netiesiogiai – pirkdami „senosios Europos“ pagamintą produkciją bei iš dalies spręsdami jų demografines problemas.

Jau dabar, minėtą reglamentą remia Vokietija, Prancūzija, Beneliukso šalys. Griežtai pasisako prieš arba turi rimtų abejonių kone pusė ES valstybių narių, tarp jų, žinoma, ir Lenkija. Taigi, būsimas mūsų pasirinkimas palaikyti Lenkiją, ar ES didžiuosius, reikš ne tik solidarumą su didžiausiu kaimynu, bet ir mūsų valstybės suvereniteto bei lygiaverčio dalyvavimo ES kūrime išbandymą. Niekas labiau neskaldo vieningo Europos projekto nei bandymai sumenkinti atskirų valstybių narių statusą ir agresyvus brovimasis į jų vidaus politiką per galines duris.