Vasarą žmonės labiau susirūpinę orų prognozėmis, atostogų planavimu, mintys sukasi apie šilumą ir kaip pailsėti nuo rutininių reikalų. Problemas aptarinėti nėra linkusių, o skaitytojams leidiniai pasiūlo didesni kiekį lengvesnio turinio eilučių – apie laisvalaikį ir patiekalų receptus. Apie pastaruosius pagalvojau ir aš. Ką gi pasiūlė mums valdžia? Skanų, maistingą patiekalą, ar senuose riebaluose paskubomis sumarmaliuotą troškinį iš visko (ir dar pagamintą antisanitarinėmis sąlygomis)?

Paskutinėmis Seimo sesijos dienomis valdantieji paskubomis priėmė „reformų paketą“ – teisės aktus, kurie apima tokius reikšmingus kiekvienam piliečiui valstybės sektorius kaip mokesčiai, pensijos, sveikatos priežiūros sistema ir seniai žadėtas mokytojų etatinis apmokėjimas. Šie teisės aktų projektai sulaukė stiprios kritikos iš opozicijos, nes, nors dauguma partijų sutaria, kad šiose srityse pokyčiai yra būtini, visgi pateikti sprendimai nesprendžia giluminių šių sektorių bėdų ir net gali sukelti naujų problemų.

Taigi, patiekalai lyg ir pagaminti, bet nei skanu, nei maistinga. Galbūt dėl to Premjeras atostogų lekia į Ispaniją, kur paelija skaniau paruošta, nei pačių čia privirta košė.

Dėl mokesčių pertvarkos valdantieji džiūgauja, kad dabar jau visi gyvens geriau. Bet kad ši Vyriausybė nusprendė žymiai sumažinti biudžeto pajamas, tuo pačiu ir menkiau finansuoti valstybės paslaugas. Išdalins visiems po prėską kepaliuką, kuris tikrai nepasotins. O viešuosius pinigus (surinktus mokesčius) buvo galima panaudoti skalsaus pyrago iškepimui ir atriekti jo medikams, emigruojantiems dėl per mažų atlyginimų,  mokytojams ir švietimo sistemos tobulinimui.

Kitas patiekalas – mokytojų etatinis apmokėjimas. Verta paminėti, kad ministrė prieš reformos planavimą davė pažadą, jog bus pakankamai laiko pasiruošti naujai tvarkai. Bet viskas buvo marinuojama taip ilgai, kad šiuo metu, likus mažiau nei porai mėnesių iki naujų mokslo metų pradžios, mokyklų vadovai ir mokytojai – sumišime: turi derinti naujų mokslo metų krūvius, tvirtinti etatus, paskirstyti finansavimą, parengti naujas darbo sutartis, nors dar iki šiol neaišku, kaip tą padaryti, kadangi vis dar nėra parengti ir paskelbti finansavimo tvarkos pakeitimų projektai ir metodikos. Valgykit skubiai tik ką nuo ugnies nuimtą sriubą – tik atsargiai, burnos neišsideginkit.

Kalbėta, kad etatinis apmokėjimas padidins mokytojams algas. Deja, nepanašu, kad taip būtų. Tą garsiai bandė pasakyti ir dalis mokytojų bendruomenės. Jeigu iki šiol atlyginimas susidėjo iš kontaktinių ir nekontaktinių valandų, tai dabar atsiranda trečiasis dėmuo – valandos, susijusios su niekaip neapibrėžta veikla bendruomenei. Mokytojas, tam, kad užsidirbtų daugiau, yra skatinamas užsiimti ne ugdymu, o pašaliniais darbais. Tokiu būdu nuvertinamas mokytojo tiesioginis darbas su mokiniu, iškreipiama motyvacija dirbti. Pagal šią pertvarką pilną krūvį turintiems mokytojams atlyginimai nepadidės. Lygiai taip pat nepadidės ir specialiesiems pedagogams, logopedams, psichologams, teikiantiems papildomą pagalbą moksleiviams.

Dar viena reforma, kuri, beje, ruošta pažeidžiant Konstituciją – sveikatos priežiūros įstaigų reforma. Prezidentė įstatymą vetavo, tačiau R. Karbauskis sako, kad Seimas tam nepritars, nes nori, kad ministras A. Veryga pats vienas nuspręstų, kokių ligoninių reikia Lietuvoje.

Atėjot į kavinę? Tai negausite rinktis. Ką šiandien valgysite – virtuvėje užsidariusio virėjo valioje, kuris į kalbas su Jumis nesileis, nes kas Jums sveikiau ir naudingiau – už Jus jis žino geriau.

Įstatyme nenumatyti kriterijai, pagal kuriuos bus uždaromos ligoninės. Su medikų bendruomene visiškai nesitariama, o kalbama apie tai, kad regionuose jau paruoštas planas uždaryti bent šešias, o dvidešimties ligoninių likimas dar nežinomas. Lygiai taip pat neraminantis faktas, kad siekiama susidoroti su privačia praktika užsiimančiomis įstaigomis. Pagal pertvarkos naujoves, žmogus, mokantis PSD įmoką, galės ją panaudoti tiktai valstybinėje poliklinikoje. Kodėl? Kodėl atimama teisė pasirinkti, kur naudoti savo pinigus?

Lietuva tik ką įstojo į tarptautinę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (angl. OECD) – tikrai sėkmingas pasiekimas būti tarp tų, kurie yra augantys, besidalinantys gerąja praktika valstybės valdymo, švietimo ir investicinės aplinkos gerinimo srityse, pasisakantys už konkurenciją. Tik kad Lietuvos virtuvėje kažkokia netvarka – valdžia džiaugiasi įstojus į organizaciją, o po to priima sprendimus, prieštaraujančius principams, dėl kurių buvome priimti.

Sprendimus, kurie priimami prieštaraujant Konstitucijai ar tarptautiniams įsipareigojimams, valstybės virtuvėje būtų galima pavadinti antihigieniškais. Šitų nešvarumų, kurie patenka į mums siūlomus patiekalus, yra nemažai ir jų daugėja.  Kai girdi iš Seimo pirmininko, kad „na gerai gerai, opozicijai reikalaujant, laikysimės Seimo statuto“, tai tas pats, kas su tokiu ironiškų pasipiktinimu sakyt – „na gerai gerai, nebevažiuosim per raudoną“. Akivaizdu, kad valdančiųjų logika yra tokia, kad „maži pažeidimai“ yra galimi. Ar dėl to, kad mūsų visuomenėje jie gan plačiai toleruojami?   Ar dėl to, kad tai, kas neleidžiama mažesniam ir silpnesniam, leidžiama dideliam ir turtingam?

Pavyzdžiui, yra įstatymo nuostata, turinti apsaugoti Lietuvos žemę nuo koncentracijos vienose rankose. Įstatyme pasakyta, kad negalima turėti daugiau nei 500 ha. Na, bet realybėje kai kuriems visgi galima ir bet kokie priekaištai atremiami, kad čia nuo senų laikų, kad ne tiek ir ne taip. Ministrai tyli, visuomenė lyg nelabai girdi. O mokesčių valstybė nereikalauja, bet dar duoda ES išmokų, ir daug, na, nes „priklauso“. Taip Agrokoncerno partija išaugo, išsikerojo ir atėjo į valdžią. O čia jau, vaikyti, tik laikykis!

„Tikrai nėra ko bijoti tiems, kurių veikla niekaip nesusijusi su korupcija“, – sako Ramūnas Karbauskis, kalbėdamas apie bendražygį G. Kirkilą, tuo jau išsyk išteisindamas Gediminą ir taip pats patvirtindamas apie save, kad jam bijoti yra ko, nes taip ir nesutiko, kad būtų sukurta žemės reikalų tyrimo komisija. Klausimai, kelti pradiniame komisijos sukūrimo pasiūlyme ir ne kartą kartoti viešojoje erdvėje, lieka neatsakyti iki šiol. Dauguma Seime turi balsų, kad nuspręstų, kas yra tiesa, o kas ne. Taip A. Kubilių galima pašalinti iš A. Skardžiaus tyrimo, tam, kad būtų galima lengviau A. Skardžių „išplauti“, nes opozicijos atstovas kelia nepatogius klausimus. Taip sprendimai, jei jie reikalingi valdantiesiems, tampa teisėti, net jei priimti neteisėtame komiteto posėdyje. O ką jau kalbėti apie procedūrinius pažeidimus, kurių Lenkų rinkimų akcijos vadovaujama Etikos ir procedūrų komisija, neįžvelgia. Visgi procedūros – aiškios ir galiojančios vienodai visiems, ar jie turi daugumos balsą, ar ne – yra demokratijos pagrindas. Pradėk taisykles taikyti taip, kaip naudingiau valdžios daugumai ir jau slystame į pavojingą kelią, turintį mažai bendro su demokratija.

Šiandien Ramūnas Karbauskis su Agne Širinskiene pagal save interpretuoja Seimo statutą, o rytoj jie gali sakyti, kad mums vienodai, ką sako Konstitucinis Teismas.

Tendencija jaučiasi. Ir ne vien tik paminti demokratijos principus per chaotiškai priimamus skubotus sprendimus, bet ir per įvairius parlamentinius tyrimus, kurie yra nukreipti ne į teisybės ieškojimą, bet į susidorojimą su politiniais oponentais – juos šmeižiant bei nesąžiningai kompromituojant.

Yra užterštumas, kuris kol kas yra tik erzinantis, bet ir indikuojantis, galbūt net piktybišką apsileidimą, kuris gali privesti prie mūsų visų valstybės rimto susargdinimo, kur pažeidinėti taisykles yra norma, kur paminti demokratijos principus yra normalu, kur yra vieno vado tiesa.

Valdantieji šiandien mums siūlo maitintis prėskai ir nemaistingai, kviečia mėgautis primarmaliuotais patiekalais. Maža to, tuos patiekalus gamina antisanitarinėmis sąlygomis, nesivargindami net rankų nusiplauti.

Mes, opozicija, savo darbą, priešinantis šiam srėbalo pylimui ant valstybės galvos, darome ir darysime.

Tačiau griežčiausias politinės higienos normas šiandien turi atstovauti pilietinė visuomenė, iš valdžios reikalaujanti sąžiningumo ir atskaitingumo.