Galime į vis dar esamos ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson vadovavimą Kultūros ministerijai pažiūrėti kaip į nevisai pavykusį scenarijų. Įžanga buvo daug žadanti, siužeto daly – veiksmo pritrūko, tuo tarpu atomazga išėjo netikėta. Vyriausybė ir ministrė garsiai skelbė apie kultūrą kaip pagrindinį prioritetą – sunkiai sekėsi jį įgyvendint – kol galiausiai kultūrininkams vis bandant rasti dialogą su ministre, ėmė ir jos pačios nebeliko pareigose.
Nuo kitų metų pradžios laukia naujas etapas – kitas kultūros ministras, kiti prioritetai, gali būti ir vėl nauji išbandymai kultūros lauko žmonėms. Belaukiant naujo ministro, bespėliojant pavardes, nejučia susidėliojo mano penki siūlymai naujam kultūros ministrui.
Pirma, kultūros politika privalo turėti įstatyminį pagrindą. Valstiečių-žaliųjų Vyriausybės programoje žadėta: „Lietuvos kultūros ir meno politikos sistemos pagrindai bus įteisinti atskirame Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatyme, kurio nuostatos bus įgyvendinamos patvirtinus ilgalaikės ir vidutinės trukmės kultūros raidos strateginio planavimo dokumentus: 2017–2030 m. Lietuvos kultūros strategiją bei ją įgyvendinančią Nacionalinę kultūros programą“. Mūsų kultūros politika iki šiol grindžiama gairėmis, o prioritetu žadėjęs būti Kultūros pagrindų įstatymas taip ir neišvydo dienos šviesos. Nuo jo turėtų prasidėti visas kultūros politikos formavimo procesas. Tiesa, strategija „Kultūra 2030“ šiek tiek pajudėjo į priekį – skubiai šaukiamos darbo grupės, stengiantis dviejų metų nepadarytus darbus atlikti per dviem savaitėmis pratęstą ministrės kadenciją.
Antra, privalu kalbėtis. Ar gyvenime, ar politikoje mes nemėgstame sprendimų, priimamų „už akių“. Tinkamai pasirinkta komunikacija – pirmas žingsnis, imantis pokyčių ar reformų. Vis garsiau buvo girdimi interesų grupių, muziejininkų, leidėjų, teatralų, muzikantų skundai, kad per dvejus metus taip ir nepavyko rasti kontakto ar bent kartą susitikti akis į akį pasikalbėti su kultūros ministre. Nesuprantamas ir neįmanomas toks bendravimas, kaip nurodymas muziejams kartą per mėnesį dirbti nemokamai, pačių muziejininkų išgirstas tik iš spaudos. Neišvengiamai jis sukelia įtampos ir pykčio bangą su grasinimais išsiskirstyti, jei ir toliau niekas nesiteiks susitikti.
Trečia, palaikomas ir populiarinamas nacionalinis turinys. Nuo šių metų gruodžio 18 d. įsigalioja Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos pakeitimai, kuriuos būdama ES nare Lietuva yra įsipareigojusi per 21 mėnesį pritaikyti nacionalinėje teisėje. Esu tikras, kad autorių teisės turi būti ginamos ir direktyva perkeliama be atidėliojimų. Be esminio dokumento turinio, susijusio su nepilnamečių apsauga nuo žalingos informacijos televizijoje ir internete, jame kalbama ir apie kvotas. Dokumente siūloma, kad bent 30 proc. transliacijų turinio sudarytų Europoje sukurti kūriniai.
Ketvirta, būtinas kultūrinės nepriklausomos žiniasklaidos rėmimas. Prasidėjusi Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo pertvarka užtruko pernelyg ilgai. Fondas naikinamas, tačiau vietoje jo – nieko, kas žadėta nesukurta. Čia dar įžvelgčiau paralelę ir šios kadencijos daugumos norą valdyti nepriklausomą žiniasklaidą per bandymą sureguliuoti LRT veiklą. Veiksmai, nukreipti prieš nacionalinį transliuotoją: skubinamas naujos LRT įstatymo redakcijos priėmimas, nesulaukus Konstitucinio teismo sprendimo ar Seimo balsavimo dėl komisijos išvadų – atrodo skuboti.
Ir penktas, kone svarbiausias patarimas naujam ministrui bei jo komandai – turėti stuburą ir nepasiduoti spaudimui. Susiklosčiusi ydinga praktika, kad kultūra visados likdavo lyg ir visų sričių paraštėse. Ministerijų dalybose, šis portfelis būdavo mėtomas nuo vieno prie kito, dažnai kaip nepageidaujamas bei siūlomas mažesniems koalicijų partneriams. Kaip ir sunkiai suprantami pagąsdinimai kultūros įstaigoms susimažinti biudžetus, nekelti algų, balansuoti būsimą biudžetą bei kitaip taupyti kultūros biudžeto sąskaita.
Tad laukčiau ir Lietuvai linkėčiau ministro, kuris suvoktų, kad G. Orwellas nerašė apie gyvulininkystę ir ūkių plėtrą. Būsimas ministras turėtų nepamiršti į kultūros lauke dirbančiuosius pažiūrėti jautriau. Linkėčiau, kad rūpėtų kūrėjai, menininkai, bibliotekininkai, apskritai visi kultūros darbuotojai. Kultūra rūpėtų ne dėl išskaičiavimo, kaip tik išsilaikyti poste ir nesipriešinti viršesniam. Ji nebūtų nei parduodama, nei mainoma. Nes tai ir yra Valstybės pagrindas. Ir mes padėsime jį suformuoti, tiesiog nepamirškim kalbėtis.