Ši savaitė kupina įvykių, kurie gali iš esmės pakeisti fronto linijas. Žinoma, tai ne tik M. Basčio epopėja Lietuvoje, kuri tik parodo, kad jau seniai esame tiesioginiame Kremliaus poveikio lauke, bet vis dar sunkiai tai pripažįstame, nes nesugebame nubausti net sugautųjų su įkalčiais.

Šią savaitę šį Kremliaus poveikį dar kartą pajuto visos didžiosios Vakarų sostinės, išreiškusios solidarumą Londonui po savo paties įžūlumą vis labiau pranokstančio Kremliaus cheminės atakos ne „kur nors Sirijoje“, o pačioje Jungtinėje Karalystėje, NATO šalyje.

Mes žinome, kaip pasaulis pasikeitė po rugsėjo 11 d. Pokytis buvo gilus, iš pradžių sunkiai nujaučiamas. Baltijos šalims ši data atvėrė kelią į koaliciją su Vašingtonu ir narystę NATO. Tuo tarpu nepriklausomai Čečėnijai tai buvo mirties nuosprendis, nes Putinas buvo pirmasis, kuris paskambino JAV Prezidentui George‘ui W. Bush‘ui.

Rusijos cinizmas, žudant sau neparankius priešininkus, bei už kelių dienų artėjantis rinkimų farsas Rusijoje, jau paskelbtos (ir dar nepaskelbtos) Jungtinės Karalystės sankcijos Kremliui, prie kurių jungiasi visos solidarios Vakarų sostinės (tikėtina, įsijungs ir kitos NATO šalys), sukurs naują geopolitinį kontekstą, kuriuo gali pasinaudoti tiek Lietuva, tiek jos sąjungininkai, tiek jos priešai. Kas po šios konfrontacijos, kuri gali užsitęsti net iki pasaulio futbolo čempionato Rusijoje (kaip žinome Kremlius mėgsta „tarptautinį turizmą“, kad ir nelegalų, dažnai vasaros ar žiemos atostogų metu po įvairių žaidynių), bus naujosios Baltijos šalys, o kas liks kraujuojančia Čečėnija, priklauso ir nuo mūsų.

Akivaizdu, kad Kremliui bus įvestos naujos sankcijos, prie kurių bus siūloma jungtis ir Lietuvai. Tačiau kokios jos bus – ar tik apsikeitimas keliais žvalgais, ar oficialaus aukščiausio lygio dialogo pabrėžtinas nutraukimas? Tai galėtų būti žymiai gilesnės finansinės sankcijos visiems Kremliaus mafijos atstovams, kurie ypač jautrūs draudimams įvažiuoti į Vakarus, kuriuos jie patys nuolat viena ranka griauna, o kita ten leidžia savo pinigus ir saugo savo turtus. O gal net dar didesni poslinkiai energetinio saugumo srityje – Nordstream2, – o gal ir Astravo atominės elektrinės statybos sustabdymas? ES ir NATO plėtros atgaivinimas, jeigu sugebėsime pasinaudoti akivaizdžiais poslinkiais Berlyne Balkanų kryptimi? Ukrainos, Gruzijos, Moldovos, o gal ir Baltarusijos išsaugojimas? Rimta parama ne tik iš Rusijos sprunkantiems disidentams, bet ir pasilikusiems laisvės kovotojams Rusijoje? Rusijos vizija be Putino, kurią išdrįstume sukurti, kaip kažkada pasaulis sugebėjo atsikratyti fašizmo šmėklos dėka kelių žmonių, tokių kaip Winston‘as Churchill‘is, kurie tiesiog turėjo stuburą?

Būtų per daug drąsu teigti, kad viskas priklauso nuo mūsų, tačiau nuo mūsų priklauso tikrai daug. Ar būtent šiuo metu būsime pirmieji, pasveikinę naujuosius Vokietijos ir JAV užsienio reikalų ministrus? Ar sugebėsime parodyti visapusišką solidarumą Londonui, šiuo metu besiderančiam dėl Brexit? Ar sugebėsime solidarumą parodyti ir Lenkijai, kuriai gresia Maskvai vis labiau nuolaidžiaujančio Briuselio teismas? Ar sugebėsime pirmajame Baltijos šalių vadovų susitikime su Prezidentu Donald‘u Trump‘u sukurti tokią atmosferą, kurioje nulemtų ne asmeniškumai, bet strateginiai mūsų interesai, kurie kaip tik šiuo momentu gali virsti realybe? Juk diplomatijoje, kaip ir istorijoje, galimybių langas atsidaro trumpam. Šią savaitę jis prasivėrė ir mes privalome tuo pasinaudoti.

Pirmoji išvada, kuri peršasi pati savaime, – apie Rusijos politiką. Baikime kalbas apie oficialų dialogą su Kremliumi. Jos daro gėdą mums visiems. Rusijos disidentai, su kuriais kelias dienas planavome laisvo pasaulio gynybą Berlyne, iš esmės prašė tik vieno: „Mums nereikia jūsų pinigų ar kitokios tiesioginės paramos, mes savo laisvę iškovosime patys, tačiau labai prašome, nebendraukite su kriminaline gauja Kremliuje, neleiskite jai plauti ar laikyti pinigų jūsų bankuose, nekurkite su jais projektų – tokių kaip Nordstream2 – kurie jus galutinai suskaldys ir užvaldys. Rusijoje jau seniai įsigalėjo, galima sakyti, fašizmas, kuris tikrai nesirinks jokių priemonių tiek šalies viduje, tiek išorėje, siekdamas savo tikslų įgyvendinimo. Nespauskite jiems rankų, nežaiskite jų žaidimų, nesukurkite naujų miunchenų, neatimkite mums vilties. Nesakykite, kad nieko negalima padaryti.“

Antra išvada, stebint M. Basčio atvejį, būtina toliau stiprinti mūsų pačių atsparumą. M. Bastys – tik precedentas Seime, o kiek yra tokių paveiktų ne tik politikų, bet ir organizacijų, įmonių, partijų, kandidatų. Labai dažnai pamokslaujame apie demokratiją ir laisvę už šalies ribų, tačiau patys nesugebame kritiškai vertinti savęs. Atskirties mažinimas, mokesčių politika, švietimo reforma, neįgyvendinti energetinio saugumo projektai, neaišku, ar toliau didėsiantis gynybos finansavimas, galų gale, įvairūs „Avia Solutions“ projektai, sukuriantys tiltus tarp Kremliaus ir Lietuvos institucijų, ginančių mūsų ateitį. Oligopolijos, vis didėjanti didelių pinigų įtaka politikams ir politikai, demokratinis elitizmas, šiurkščiai šnekant – „Azija mumyse“ – sudaro visas galimybes Kremliui ir toliau mumis manipuliuoti.

Trečia išvada – apie Vakarų frontą. Rusija iš esmės nebūtų jokia problema, jeigu Vakaruose sugebėtume susitarti tarpusavyje. Jeigu Baltijos šalis Vakarai būtų išgirdę daug anksčiau, nes galiausiai jokių naujų receptų neišrasta, kurių mes patys nebūtume jiems iki šiol įvardiję. Tačiau ko reikia, kad mus išgirstų Vakarai? Prestižinės ir gerai apmokamos diplomatinės tarnybos. Tarnybos, kuri būtų ambicinga ir siektų pasinaudoti bet kokiu naujų galimybių langu Lietuvos, jos žmonių ir verslo interesų įgyvendinimui. Tarnybos, kuri neuždarinėtų ambasadų šveicarijose, bet siektų paversti Lietuvą Šveicarija. Tarnybos, kuri strateginėse sostinėse, tokiose kaip Vašingtonas, Berlynas, Londonas, Varšuva, būtų tarp pirmųjų tiek geriausiais žmonėmis, tiek resursais, kuriuos skiriame. Į šį darbą turi įsitraukti ne tik Užsienio, bet ir kitos Lietuvos institucijos ir žinybos, padėsiančios mums pasinaudoti visomis geriausiomis galimybėmis, kurias surasime Vakaruose – nuo fintech iki naujo stebuklo, gimstančio šiuo metu Silicio ar kokiame kitame pasaulio slėnyje. Ir, žinoma, mūsų diaspora, mūsų pasaulio angelai sargai, kiekvienoje šalyje suleidę šaknis tam, kad jų duodamais vaisiais praturtintų Lietuvą.

Galimybių langas atsidaro. Ar sukursime naujas Baltijos šalis, priklauso ir nuo mūsų ryžto, vizijos, efektyvumo, koordinacijos, vienybės. V. Putinas, be abejonės, mums (ir ne tik mums) ruošia kitą scenarijų.