G. Landsbergis
2017.03.04

Pirmininko kalba XXII neeiliniame Suvažiavime

Pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kalba XXII neeiliniame Suvažiavime.

Mieli bendražygiai partijoje ir Lietuvoje,

Jau antrą kartą stoviu prieš jus dėkodamas už pasitikėjimą ir suteiktą mandatą. Mandatą į priekį vesti šiandien STIPRIAUSIĄ dešiniąją jėgą Lietuvoje.

Belaukiant pirmininko rinkimų rezultatų bičiulis priėjęs klausė – „ar džiaugsiesi, jei laimėsi?“.  Atsakiau, kad kartą jau esu patyręs, kas laukia laimėjus šiuos rinkimus. Užgriuvus didžiulei atsakomybei džiaugsmą netrunka pakeisti susitelkimas į sunkų kasdienį darbą.

Vadovauti Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams  neabejotinai yra didžiausias iššūkis mano gyvenime. Nors patirties jau daugiau, guostis, kad nuo šiol bus lengviau, negaliu.

Pasinaudosiu gera proga padėkoti ne tik visiems bendražygiams, bet ir Agnei, Žygiui, Pauliui ir Mykolui. Debatai, kuriuose dalyvavome, nė vienam nebuvo lengvi. Tačiau jiems vykstant, didžiavausi mūsų bendruomene. Džiaugiausi, kad esame pajėgūs diskutuoti, viešai kelti naujas idėjas, keistis skirtingais požiūriais į mūsų bendruomenės ateitį.

Nurimus rinkimų aistroms, pats laikas kibti į neatidėliotinus darbus. Pirmasis jų – tikroji vienybė. Esame jungtinė partija. Bet dažnai atrodo, kad buvimas dvejose atskirose pilyse mums nejučia tapo amžinąja vertybe. Todėl šiandien sakau – esu krikščionis demokratas. Taip pat esu ir politinių kalinių ir tremtinių bendruomenės atstovas, ir tremtinės anūkas.

Noriu, kad visi pagaliau galėtume pasakyti esantys  vienos bendruomenės nariai. Kad pripažintume, jog mus vienija bendras požiūris, darbas Tėvynei ir įsipareigojimas vakarietiškos Lietuvos idėjai. Noriu, kad būtume siejami, o ne skaldomi. Ieškantys bendrumų, o ne skirtumų. Vieningi, o ne lengvai manipuliuojami iš išorės.

Nebenoriu dirbtinio skirstymosi. Nebenoriu dalinimosi į daugiau ar mažiau vertybinius, į labiau ar mažiau mylinčius Lietuvą. Atskirai gyvendami, mąstydami ir veikdami savo susikurtuose burbuluose tik atstumiame žmones ir griauname tarpusavio pasitikėjimą.

Tačiau svarbu ne tik tai, kuo gyvena mūsų bendruomenė. Mums tenka gerokai didesnė atsakomybė. Kandidatuodamas į pirmininkus sakiau, kad mūsų partija – tai ne tik mūsų skyriai, taryba, prezidiumas ar suvažiavimas.

Tai yra kur kas daugiau.

Tai ir mus palaikantys žmonės. Jiems rūpi, kuriuo keliu mes einame, nes jiems rūpi Lietuva. Jie laukia iš mūsų darbų ir tvirtos, aiškios pozicijos. Kaip tik todėl kelionėje po Lietuvą į susitikimus kviečiau visus žmones, o ne tik mūsų partijos narius.

Kvietėme pasikalbėt ir tuos, kurie dar negali rinkti pirmininko, nes nėra mūsų partijos nariai. Kone kiekvieno susitikimo metu prašydavau pakelti rankas tų, kurie nėra partiečiai. Kaskart mūsų bendruomenė, apsižvalgiusi aplink, suprasdavo, kad bendražygių būrys – kur kas platesnis. Viena vertus, suprantu – nejauku. Įpratome aptarti nemokančius nario mokesčio ar pasidalinti nuoskaudomis dėl neveiklaus grupės seniūno. Tačiau, patekus į gerokai platesnę bendraminčių bendruomenę, tai daryti tampa lyg ir keista, lyg ir perdėm nereikšminga.

Esame partija, kilusi iš Lietuvos idėjos, esame čia tam, kad spręstume kur kas didesnius iššūkius nei vien mūsų pačių vidaus problemos. Žmonės to iš mūsų tikisi. Tikisi ne užsidarymo vidinėse diskusijose, o darbo vardan Lietuvos.

Mes galime DAUGIAU. Mes galime GERIAU.

Nors iš pradžių gal buvo kiek nejauku, mes susikalbėjome, peržengėme ribas ir atsivėrėme visuomenei. Bet tai tik pradžia.

Šiandien aš klausiu jūsų – ar LIETUVA GALI GERIAU?

Gyvendami šioje pasaulio dalyje, esame pasmerkti nemenką dalį metų praleisti merkiami lietaus. Kad ir kaip bebūtų gaila, to pakeisti negalime. Tačiau ar esame pasmerkti emigracijai? Ar esame pasmerkti nuolat per petį dairytis į kaimynus? Ar esame pasmerkti liūdnai skaičiuoti jų sėkmes ir dūsauti dėl savo bėdų?

Prieš kelias dienas sužinojome apie dar vieną mirtį. Septynerių mėnesių mergytė uždaužyta tėvų mirė ligoninėje. Šįkart nebedegėm žvakučių prie Seimo. Nesirinkom į neelinę sesiją. Galbūt apie šią tragediją apskritai mažai kas išgirdo. Mažai žinome ir apie dešimtis pagalbos skambučių KASDIEN. Už kiekvieno šių skambučių – dar vienas kenčiantis žmogus, dar viena bręstanti tragedija.

Prieš metus mūsų suvažiavime kalbėjome apie šulinyje nuskandintus vaikus. Praėjo metai, turime jau kitą vyriausybę.

Tačiau naujosios vyriausybės programoje skaitome, kad per ketverius metus smurtą patiriančių asmenų skaičių ketinama sumažinti nuo dvidešimt devynių procentų iki dvidešimt šešių. Ar tai yra mūsų pažadas kitiems kenčiantiems? Trimis procentais sumažintas žuvusių, skriaudžiamųjų skaičius? Ar tai viskas, ką norime ir įstengiame padaryti? Ar toks yra mūsų didysis tikslas?

Nesutinku.

Lietuva gali GERIAU!

Lietuva gali sustabdyti smurto epidemiją, kaip tai njau prieš kelis dešimtmečius padarė Skandinavijos valstybės. Kai kurie mūsų kolegos nerimauja – padėdami vaikams, neleisime šeimoms tinkamai rūpintis savo atžalomis. Išgirskite – kiekvienas dėl aplinkinių žiaurumo ar abejingumo miręs vaikas taps sąžinės priekaištu mums visiems. Nuo to pasiteisinimais nepabėgsime.

Pasakykime drąsiai – Lietuvai reikia Skandinaviškos vaiko teisių apsaugos. Jei norime užtikrinti kiekvieno mažylio teisę į gyvenimą, teisę į gyvybę privalome tai padaryti jau dabar.

Reikia šeimų, užtikrinančių laikinąją globą.

Kreipiuosi į visas tvirtas Lietuvos šeimas. Priimkime į savo ratą bent laikinai tuos, kurie šiandien neturi daugiau kur eiti, kur slėptis nuo juos persekiojančio smurto ar iškreipto auklėjimo supratimo.

Padėkime toms šeimos, kurios nori priimti pagalbą. Nelupkime iš jų vis didesnių mokesčių. Tikrai galime užtikrinti, kad biudžetas išgyvens, jei dirbančiai šeimai liks daugiau pinigų.

Patys vos sudurdami galą su galu, socialiniai darbuotojai, lekia nuo sodybos prie sodybos, nuo namo prie namo, padėdami nuprausti vaikus, padėdami suplanuoti šeimos biudžetą ar išspręsti buitinį ginčą. Jie šiandien yra pagrindinė pagalbos šeimoms linija. Nebijokime pasakyti, kad socialinių darbuotojų Lietuvai šiandien reikia gerokai daugiau, jiems patiems reikia pagalbos ir geresnių algų.

Lietuva GALI suteikti GERESNĮ IŠSILAVINIMĄ. Ne vienas universitetas turi kilti aukščiau. Galų gale turime sugrąžinti Universiteto pavadinimui tą garbingą reikšmę, kurios jis nusipelnė. Šiandien kalbėdami apie regionus ir ten samdomus žmones priminkime ir sau ir kitiems, kad Lietuvos edukologijos universitetas, Šiaulių universitetas bei dar keli kiti priima studijuoti jaunus žmones su NULIU BALŲ.

Nežinau kaip jums, bet man sunku suvokti, ką darė mokykla, jei mokinys baigė su nuliu. Sunkiai randu atsakymą ir dėl to, kodėl jis atsidūrė universitete. Galbūt šie jaunuoliai, jei tik kas patartų, geriau atrastų save kolegijose ar profesinio rengimo mokyklose?

GALIME geriau. Tik turime apsispręsti, ar norime.

GALIME užtikrinti, kad mokykla taptų laipteliais, leidžiančiais išsiveržti iš galimybių skurdo ir nelygybės. Nesvarbu kas jūsų tėvai, kiek jie uždirba, ar kur jie gyvena – mokykla turi leisti lipti aukščiau, eiti toliau ir siekti plačiau.

Šiandien taip nėra.

EBPO tyrimai įrodė, kad Lietuvoje socialinė aplinka labiausiai iš visų valstybių lemia  mūsų vaikų mokymosi rezultatus. Tai reiškia, jog vaikas, į mokyklą atėjęs iš skurdžios aplinkos, mokyklos yra programuojamas likti skurde ir toliau.

Šiandien žinodami, kas jūsų tėvai, galime spėti, kokiais pažymiais jūs baigsite mokyklą. Galime keisti mokesčius, užtikrinti aptarnaujančiųjų šypsenas savivaldybėje, bet jeigu savo vaikams vietoj sparnų uždėsime pančius – pirmiausia ekonominius ir socialinius –  gerovės valstybėje nesukursime.

MES GALIME GERIAU.

Lietuva GALI geriau valdyti savo turtą – visų mūsų, Lietuvos žmonių, turtą. Norime daugiau lėšų valstybės biudžete pokyčiams? Universitetams? Mokytojų algoms? O gal panaikinti valstybinius vaikų globos namus? Gal galime tikėtis, kad padės auganti ekonomika? O gal pasiskolinsime? Valstybinės įmonės jau seniai tapusios nomenklatūros, ūsuotų bebrų prieglauda. Socialdemokratų, neradusių kitur darbo, įdarbinimo įstaigomis. Manote sutapimas, kad jos vis niekaip negali išmokėti valstybei dividendų? Bet kodėl vis atsiranda pinigų išlaikyti prabangius biurus, finansuoti keliones į šiltus kraštus? Nejau dar tikime, kad tai prisideda prie „strateginių tikslų|?

Dažniausiai atsikartojantis argumentas – negalime uždaryti kokios nors ūsuotų bebrų šėryklos, kadangi reikia išsaugoti darbo vietas regionuose. Valstybės uždavinys nėra išsaugoti darbo vietas valstybės įmonėse, pabrėžiu – valstybės įmonėse. Įmonės turi nevogti, mokėti dividendus ir užtikrinti kitas valstybės joms pavestas funkcijas, JEIGU už jas valstybė atsiskaito atskirai ir skaidriai pasakydama – kam tai skirta.

Lietuva GALI geriau rūpintis savo saugumu.

Turime ir galime kartą pasakyti, kad taip – gyvename pavojingoje geopolitinėje teritorijoje. Ir turime daryti tai, ką daro kitos valstybės, esančios ten pat. Norime būti saugūs? Tapkime tokie, koks šiandien yra Izraelis. Tokia ambicija turi tapti valstybės politikos dalimi. Taip, reikalingi nuoseklūs žingsniai – išlaidų gynybai augimas, visuotinė karo tarnyba, reali kibernetinė gynyba ir skaitmeninė kariuomenė.

Tuo pačiu turime nepamiršti, kad kova dėl mūsų saugumo šiandien vyksta visai šalia – Ukrainoje. Turime ne ieškoti pasiteisinimų, jog jau viską padarėme, o visomis išgalėmis padėti broliškai tautai.

Galime sustabdyti Astravą, jeigu patys tuo tikėsime ir kovosime, o ne iš anksto kapituliuosime. Galime labiau pasistengti, galime aiškiau pasakyti, kad mes nesitaikstome su politiniu ar ekonominiu šantažu, keliančiu mums egzistencinę grėsmę. Esame maži, bet orūs ir tvirti savo dvasia. Anksčiau tai griaudavo imperijas, toks pasiryžimas gali griauti ir nesaugias atomines elektrines.

Bet mes nepajudėsime nė žingsnio neturėdami aiškaus tikslo – kur ketiname nueiti. Šiandien čia susirinkusi bendruomenė tokį tikslą turi. Ar turi jį valdantieji?

Važiuodami per Lietuvą, per miestus ir miestelius, kalbėdamiesi su mokiniais mokyklose, studentais universitetuose, nė karto negrįžome be vilties. Nė sykio nepagalvojome, kad na štai – viskas.

Galime pasiekti daugiau. Galime gyventi geriau.

Tam reikės daugiau pastangų.

Prireiks daugiau valios ir ryžto.

Tačiau savo kelią pasirinkome ne todėl, kad būtų lengviau.

Esame čia, nes nebijome sunkumų.

Nes pažįstame sunkią atsakomybės naštą.

Nes šiuos iššūkius priimame dėl kiekvieno Lietuvos žmogaus.

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų