Sakysite, kovoju su pasekmėm ir nebandau spręsti “tikrųjų” savižudybės priežasčių. Galbūt.

Pasaulio sveikatos organizacija vis tik sako, kad ne naujos darbo vietos ar didesnis minimalus mėnesinis atlyginimas gali sumažinti savižudybių skaičių. O būtent nuoširdus ir rūpestingas pokalbis gali padaryti stebuklus.

Jei vis dar abejojate ir galvojate, kad pokalbis ir rūpestis emocine savijauta yra tik bergždžias darbas su pasekmėm, pasikalbėkite su artimaisiais, kurie neteko vaikų, pakėlusių ranką prieš save. Jei neišdrįsite, prašau pasidomėkite, ką rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija.

Geriausia tarptautinė praktika rodo, jog savižudybių išvengti galime. Tik visų pirma privalome nebijoti apie tai kalbėti, kartu tapti jautresni vieni kitiems, išmokti atpažinti rizikas ir tinkamai į jas reaguoti.

Nebijokime “to” žodžio

Dažnai vis dar bijome kalbėti savižudybių tema. Įsigalėjęs patogus mitas, jog nekalbėdami ir neminėdami “to” žodžio apsaugosime savo artimuosius nuo nelemto žingsnio. Mokslas ir gyvenimo realybė teigia, jog viskas yra būtent atvirkščiai. Visuotina tyla ir abejingumas yra tai, kas padeda mūsų visuomenėje įsigalėti mirties kultūrai.

Nebijok ištarti žodžio savižudybė. Paklausti prislėgto artimojo, bičiulio, kolegos ar jam kyla minčių apie savižudybę. Neskubėk teisti, vertinti, bet pasistenk išklausyti. Ir nepalik žmogaus vieno, pasirūpink tęstine emocine pagalba. Skamba nesudėtingai, tačiau kiekviena detalė, judesys, žodis, emocija tuo metu yra labai svarbi.

Savižudybių intervencija ir emocinė pagalba – rimtas mokslas. Yra puikių pavyzdžių, kaip štai Airijoje, kur savižudybių intervencijos buvo apmokyta daugiau nei 70,000 šalies specialistų – gydytojai, mokytojai, gaisrininkai, policininkai bei socialiniai darbuotojai. Ši šalis pasirinko būtent tokį kelią siekdama mažinti savižudybių skaičių.

Išmokime atpažinti rizikas ir tinkamai reaguoti

Lietuva pagaliau irgi eina šiuo keliu. Šią vasarą Lietuvoje remiantis viena sėkmingiausių tarptautinių programų buvo parengta šešiolika akredituotų savižudybių intervencijos lektorių. Šie vyrai ir moterys, gyvybės apaštalai, per ateinančius metus apmokys kelis tūkstančius vilniečių, kaip atpažinti savižudybės rizikas ir tinkamai į jas sureaguoti. Tai yra viena svarbiausių Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijų. Mes tai padarysime.

To negana. Šie mokymai privalo kuo greičiau pasiekti visus Lietuvos kampelius. Preliminariais skaičiavimais Lietuvoje per metus galima apmokyti iki 10,000 specialistų – mokytojų, gydytojų, gelbėtojų, teisėsaugos pareigūnų, socialinių darbuotojų. Per kelis metus mes galime apmokyti didžiąją dalį taip vadinamų “vartininkų”, kurie sugebės atpažinti savižudybės riziką ir suteikti pirmąją pagalbą.

Užtikrinkime prieinamą emocinę pagalbą

Žinoma, ši priemonė nebus iki galo veiksminga, jei neturėsime užtikrintos prieinamos tęstinės psichologų ir psichiatrų pagalbos sveikatos įstaigose visoje Lietuvoje.

Vilniuje po truputį judame – poliklinikose tapo prieinama skubi psichologinė pagalba, Vilniaus psichikos sveikatos centre įsteigtas savižudybių prevencijos skyrius, sustiprintos nevyriausybinių organizacijų pajėgos, teikiančių skubią anoniminę pagalbą. Pirmuosius metus švenčia nusižudžiusiųjų artimuosius vienijanti asociacija, kuri organizuoja savitarpio pagalbos grupes.

Tiesa, savivaldybė viena negali išspręsti šių problemų, nes ligonių kasos vis dar labiau linkusios finansuoti medikamentinę pagalbą, o ne psichologinę. Todėl linkiu stiprybės mūsų Sveiktos ministrui ir prašau pasveikti kuo greičiau. Jo mums trūksta. Jis man žadėjo, jog dirbsime kartu už sveiką ir saugią Lietuvą. Labai tikiuosi, jog netrukus taip ir bus.

Minint rugsėjo 10-ąją tarptautinę savižudybių prevencijos dieną kviečiu išsklaidyti tylą, prabilti ir pasirūpinti tais, kam mūsų pagalbos šią minutę reikia labiausiai.