Ministras pirmininkas, per Vyriausybės valandą paklaustas, ar jam nederėtų vengti protesto bangą keliančius medikus „šantažistais“, netikėtai piktai atrėžė, kad visus neramumus dabar kelia konservatoriai, kad nėra ko kalbėti su žmonėmis, kol šie nesukūrė kokios nors asocijuotos struktūros, ir apskritai medikai Lietuvoje gyvena net geriau nei dauguma kitų ir jis nesileis niekieno šokdinamas.

Tai, kad ponas S. Skvernelis tvirtas ir tiesiakalbis – tikrai gerai. Kur kas liūdniau tai, kad vis labiau aiškėja, jog skambiai „pertekliniu ir socialiai orientuotu“ biudžeto projektu patenkinti  tik patys valdantieji.

Siūlau nedidelę intelektualinę ekskursija dvidešimt metų atgal. Susan George 1998 metais paskelbė knygą „Lugano pranešimas: kaip išlikti kapitalizmui XXI amžiuje“. Autorė pateikė analizę, kuri esą parodo, jog dabartinė vartotojiška, kapitalistinė sistema yra gyvybinga ir turi puikių perspektyvų. Vienintelis dalykas, kuris trukdo šiai sistemai sėkmingai veikti – žmonės. Jie esą tampa našta, kuri trukdo sistemai būti tobulai. Tad svarbiausiu sistemos uždaviniu tampa klausimas: kaip atsikratyti žmonių?

Na, Lietuvoje, regis, mes puikiai šį uždavinį sprendžiame per emigraciją. Verta prisiminti ir tai, kad po kurio laiko, kai buvo paskelbtas Lugano pranešimas, Pasaulio bankas pateikė išvadą, kad didelė Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos bėda – pernelyg didelis skaičius medikų. Tuometinis Sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas entuziastingai pritarė šiai išvadai.  

Galima liūdnai pajuokauti, kad planas atsikratyti medikais per dvidešimt metų vykdomas itin sėkmingai. Tiesa, Pasaulio bankas bent jau siūlė, kad Lietuvoje turėtų likti nedaug, bet gerai apmokamų, gydytojų. Mums, regis, pavyko įgyvendinti tik pirmąją rekomendacijos dalį – šiandien turime tikrai pakankamai gerai parengtus, gebančius kokybiškai dirbti gydytojus, kurių atlyginimai yra gerokai mažesni nei daugumoje pasaulio valstybių. Taigi, mes visi sumokame už kokybišką ir ilgą gydytojo parengimą, o paskui kuri nors Vakarų valstybė džiaugiasi darbščiais ir puikiai savo darbą išmanančiais gydytojais imigrantais iš Lietuvos. Kaip mes į tai reaguojame? Moralizuojame išvažiavusius, tačiau, jei būtume jų vietoje, labai tikėtina, elgtumėmės taip pat, nes dirbdamas Lietuvoje gydytojas ne tik gauna gerokai mažesnį atlygį nei net gi Estijoje ar, dabar jau, ir Latvijoje, bet ir nuolat vadinamas „kyšininku“, kvalifikaciją kelti, dalyvauti tarptautinėse konferencijose gali tik per farmacijos kompanijų malonę, kuri dažnai nėra nekalta. Pagaliau, gydytojams nuolat grasinama teismais ne tik už skaudžias padarytas klaidas, gydant žmones, bet ir už  daugybės valdininkų sugalvotų taisyklių pažeidimą.

Per atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį medicinai Lietuvoje teko išgyventi keistas, viena kitą neigiančias reformas. Nepaisant jų mes išsaugojome didžiulį, kad ir aptirpusį, turtą – kvalifikuotus gydytojus. Jei dabartinėje situacijoje neinvestuosime į tai, kad šis turtas būtų išsaugotas, labai greitai pajusime skaudžius to padarinius.

Vienintelis dalykas, kuriuo galima būtų teisinti politikus, viešai tvirtinančius, jog gydytojai uždirba pakankamai, kad jie turėtų dirbti veiksmingiau, pakaktų ir mažesnio personalo, nėra reikalo kaimo vietovėse išlaikyti gydymo įstaigų, tuo, jog jie paprasčiausiai neįsivaizduoja realios situacijos. Juk jiems netenka daugybę valandų praleisti poliklinikų laukiamuosiuose, mėnesius laukti planinių operacijų, jiems netenka išgirsti iš gydytojų: „atsiprašau, baigėsi mums skirta kvota, todėl negaliu jus siųsti tolesniems tyrimams“, netenka keliasdešimt kilometrų sergantiems vykti pas specialistą, nes jų miestelyje tokio nėra. Politikos elitas privilegijuotas: pas gydytojus patenka be eilės, vaistai jiems neatrodo brangūs ir sunku suprasti, kad skurdžiai gyvenantis žmogus gali neturėti net ir poros eurų, kuriuos reikia sumokėti už vienkartinį švirkštą ir nuskausminamuosius odontologo kabinete.

Taip, Lietuvoje yra ir mažiau uždirbančių, tačiau įvertinkime, koks svarbus ir sudėtingas gydytojo darbas, įvertinkime tai, jog daugumoje pasaulio valstybių gydytojas – tai dosniausiai apmokama profesija.

Beje, Lietuvoje yra nemažai gydytojų, kurie sėkmingai daro karjerą politikoje. Tačiau nežinau nė vieno politiko, kuris sugebėtų sėkmingai persikvalifikuoti į gydytojus. Nepaisant to mes, politikai įsitikinę, kad esame vertesni didesnių atlyginimų nei medikai.

Ar staiga kilusio gydytojų sąjūdžio reikalavimas kelti atlyginimus Sveikatos apsaugos sistemoje jau dabar, o ne žaidžiant keistus žaidimus su  rezervo fondu, atsimušinėjant „viltingomis“ diagramomis, kaip gerai  visi gyvensime ateityje, yra šantažas? Nebent ta prasme, jog „idealiai sistemai“ žmonės trukdo, nes nori teisingumo ir dar geriau gyventi.

Na, o šiandien derėtų ne plūstis iš valdžios tribūnų, bet kuo greičiau pasiekti visų politinių partijų Nacionalinį susitarimą dėl Sveikatos apsaugos sistemos gelbėjimo. Taip pat Premjerui dera nurimti ir nustoti visame kame įžvelgti konservatorių klastą. Pradedant  labai lietingu rudeniu ir baigiant tuo, kad Latvija radikaliai pakėlė atlyginimus savo gydytojams.