Rinkėjų viltims, kad po Prezidento rinkimų rūgstanti politinė valstiečių-žaliųjų pelkė bus sujudinta, atnaujinta ir suformuota darbinga Vyriausybė, pakeitus netikusius ministrus – nelemta išsipildyti.

Naujos koalicijos formavimas ir ministrų keitimas parodė, kad viso to reikėjo Ramūnui Karbauskiui – stiprinti jo politines galias. Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, po patirto pralaimėjimo rinkimuose, sudėjo ginklus ir tapo tik pasyviu stebėtoju. Jis, matyt, jau susitaikė su tuo, kad bus tik R. Karbauskio įrankiu.

Valstiečiai-žalieji, be Sauliaus Skvernelio, kito kandidato į premjerus neturėjo. Todėl S. Skvernelis turėjo galimybę rinktis ir užtikrinti, kad geriausiai dirbantys ministrai nebūtų keičiami. R. Karbauskis, nors ir murmėdamas, galiausiai būtų turėjęs sutikti su Premjero reikalavimais.

S. Skvernelis taip pat galėjo imtis iniciatyvos vadovauti koalicinėms deryboms. Nes juk būtent jam teks dirbti su ministrais, kurie derybose bus apspręsti. Galėjo Premjeras bent jau pareikalauti tam tikros dalykinės kompetencijos, vadovaujamo darbo patirties. Tačiau viso to nebuvo.

Ką tai galėtų reikšti? Greičiausiai S. Skvernelis laidoja asmenines politines ambicijas. Nesunku nuspėti, kad jis tenkinsis R. Karbauskio paskirta pirmąja vieta valstiečių-žaliųjų rinkimų sąraše ir iki Seimo rinkimų bus uolus Kultūros komiteto pirmininko politinių planų realizuotojas.

Viso to rezultatas – R. Karbauskio susikurta pakankamai komfortiška situacija Seime. Koalicijos partneriai, dėkingi už  gautus postus, neabejotinai vieningai rems LVŽS projektus. Vyriausybė liks neveiksni, nes nauji ministrai nepasirengę pareigoms. O Premjeras – laukiantis R. Karbauskio nurodymų. 

Tarp trijų naujų ministrų – du Lenkų rinkimų akcijos Seimo nariai. Parlamente jie niekuo neišsiskyrė, nereiškė jokių iniciatyvų jiems dabar atitekusiose atsakomybės srityse. Vienintelis jų nuopelnas – Valdemaro Tomaševskio suformuotoje politinėje piramidėje užimamos aukštos pozicijos. Tapę ministrais, geriausiu atveju, jie gali būti ministerijų aparatų suformuotų idėjų reiškėjais, bet sunkiai įsivaizduojama, kad patys galėtų generuoti svarbias idėjas.

Mums, opozicijai, teks ypatingai atidžiai stebėti, ar nebus bandoma nukrypti nuo susisiekimo ministro Roko Masiulio suformuotų skaidrumo reikalavimų. Abiejose šiose ministerijose ir joms pavaldžiose įmonėse iškyla būtinybė atidžiai stebėti kadrinius sprendimus žinant Lenkų rinkimų akcijos nuostatas stengtis įdarbinti „savus“. Ne be reikalo apie tai prevenciškai subtiliai užsiminė ir Respublikos Prezidentas palinkėjęs J. Narkevič būti visos Lietuvos, o ne savo politinės organizacijos ministru.

Gal kiek mažiau problemiškas Andriaus Palionio skyrimas žemės ūkio ministru vietoj ne per geriausiai pasirodžiusio Giedriaus Siurplio. A. Palionis – patyręs politikas, tačiau dėl jo paskyrimo galima paskelbti kitą svarbią išvadą: valstiečiai-žalieji neišvengiamai turi pripažinti visišką politinį fiasko jiems, atrodytų, svarbiausioje žemės ūkio politikos srityje. Čia jau skiriamas net trečias ministras ir sritis atiduodama koalicijos partneriams tuo netiesiogiai pripažinus savo politinį neįgalumą.

Pastaruoju metu buvome įpratę, kad formuojant ar koreguojant Vyriausybės sudėtį reikšmingas vaidmuo tenka Respublikos Prezidentui. Dalia Grybauskaitė keldavo aukštus kompetencijos reikalavimus kandidatams į ministrus, nevengdavo atmesti silpnų kandidatų. Ar ne dėl to nepatenkintas, įžeistas dėl savo ambicijų, R. Karbauskis skelbdavo nepasitenkinimo pareiškimus ir net protestuodavo atsisakydamas bendrauti su Prezidente?

Neįsivaizduojama, kad D. Grybauskaitė būtų susitaikiusi su tuo, jog reikia keisti bene geriausią ministrą (šiuo atveju – R. Masiulį). Beje pasitikėjimas R. Masiuliu Seime niekaip nebuvo patikrintas ir greičiausiai gali būti iššifruotas taip, kad juo nepasitiki faktiškas Seimo vadovas – R. Karbauskis.

Pradėjus eiti pareigas Prezidentui Gitanui Nausėdai politinių galių centrai, panašu, gerokai pasikeitė. Naujasis Prezidentas viešai neiškėlė jokių reikalavimų naujiems kandidatams į ministrus. Liko neaišku, kokia buvo Prezidento susitikimų su esamais ministrais, dėl kurių veiklos visuomenėje yra susikaupę nemažai priekaištų (A.Verygai, L. Kukuraičiui) prasmė. Atrodo, Prezidentas reiškė nemažai priekaištų dėl jų veiklos, bet siūlymas nebepretenduoti į ministrų pareigas taip ir nenuskambėjo.

Kai kam galėjo susidaryti įspūdis, kad Prezidento pastangomis pavyko išsaugoti gerai dirbantį krašto apsaugos ministrą Raimondą Karoblį, kurio kėdė koalicinėje sutartyje buvo pažadėta Tvarkos ir teisingumo partijai. Manau, kad tokią baigtį R. Karbauskis iš anksto buvo prognozavęs. Todėl šis postas ir buvo pasiūlytas silpniausiam koalicijos dalyviui, kurio frakcijos egzistenciją bandė gelbėti deleguotos LVŽS Seimo narės. Tad, manau, didelių Prezidento pastangų čia neprireikė.

Tokiu būdu Vyriausybės formavimo peripetijos atskleidė ryškų politinių galių slinktį nuo Prezidento ir Premjero link R. Karbauskio. Nemanau, kad toks politinių galių balanso pasikeitimas bus naudingas valstybei.