Visų porinkiminių audringų perturbacijų ir valdžios krizių kakofonijoje verta atkreipti dėmesį į kai kurias sistemines, tektonines tendencijas, išryškėjusias šiuose rinkimuose tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europos Sąjungoje. Nors dar anksti daryti galutines išvadas, bet man norisi įžvelgti požymius, kad po 2008–2012 metų finansų krizės visą Vakarų pasaulį (taip pat ir Lietuvą) užplūdusi politinio populizmo banga pamažu pradeda atslūgti.

Keletas esminių požymių:

• 2016 metais ant populizmo bangos į Lietuvos valdžią atėję valstiečiai šiais metais pralaimėjo trejus rinkimus iš eilės, jų kandidatas nepateko į antrąjį Prezidento rinkimų turą, valdančioji koalicija yra visiškoje suirutėje ir gali neišgyventi iki 2020 metų Seimo rinkimų.

• Prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatai parodė, kad rinkėjai balsuodami už jiems patinkančius kandidatus, renkasi racionalios, proeuropietiškos krypties politiką, kurią parėmė daugiau nei 60 proc. rinkėjų, balsavusių už abu į antrą turą patekusius kandidatus.

• Radikalusis, antieuropietiškas lietuviškas populizmas tiek Prezidento, tiek Europos Parlamento rinkimuose nesulaukė jokios reikšmingesnės rinkėjų paramos, o šio judėjimo lyderiai (A. Juozaitis, V. Radžvilas), asmeniškai dalyvaudami pralaimėtuose rinkimuose, įrodė kad Lietuvos rinkėjų nejaudina šių lyderių propaguotos apokaliptinės, Lietuvos tariamos pražūties globalizacijos bangose nuotaikos.

• Europos Parlamento rinkimų rezultatai visoje Europos Sąjungoje taip pat nebuvo tokie tragiški ES ateičiai, kaip daugelis analitikų bandė prognozuoti prieš rinkimus. Euroskeptikų šiek tiek padaugėjo, bet padidėjo ir tikrų eurofederalistų liberalų bei žaliųjų atstovavimas. Europos Parlamentas bus margesnis, bet tikrai ne katastrofinis.

Politinis populizmas nėra naujas reiškinys tiek Europos, tiek viso Vakarų pasaulio politinėje istorijoje. Paprastai jo bangos pakyla po didelių ekonominių ar socialinių sukrėtimų, kai didelės grupės krizėje skaudžiai nukentėjusių žmonių pajunta, kad jie yra valdžios užmiršti, praranda tikėjimą ateitimi, juos apima nusivylimas, frustracija ir natūralus pyktis.

Populistai yra gabūs pajusti tokią prastą žmonių savijautą ir pasiūlo jiems paprastus atsakymus į svarbiausią ir amžiną klausimą – kas yra kaltas? Dažniausiai tokie atsakymai turi labai panašų kaltųjų ir „žmonių priešų“ sąrašą: šalies politinis elitas, Briuselio biurokratai, globalizacija ir pan.

Anksčiau dar labai populiarūs atsakymai būdavo ir „pasaulinis žydų sąmokslas“ ar „pasaulinis gėjų sąmokslas“. Tokia populizmo banga Vakarų pasaulyje kilo po 1929–1930 metų pasaulinės ekonominės krizės, tokia pati banga kilo ir po pastarosios 2008–2012 metų krizės. Panašių populizmo bangų Vakarų politinėje istorijoje yra buvusi ne viena ir ne dvi: jos pakyla ir atslūgsta, dažniausiai atkartodamos ekonominių sunkmečių ir pakilimų bangas.

Neblogą tokių populizmo reguliarių bangų apžvalgą pateikia Barry Eichengreen savo 2018 metais išleistoje knygoje „The Populist Temptation: Economic Grievance and Political Reaction in the Modern Era“.

Kokių šiandien stebimų globalių tendencijų požymiai leistų mums patikėti, kad artėja populizmo bangos pabaiga?

6-toji „Kondratjevo banga“ (6th K-WAVE)

„Kondratjevo bangų“ teorija, paaiškinanti, kad pasaulio ekonomika vystosi bangomis, patirdama 50–60 metų pakilimo ir nusileidimo ciklus, kai ekonomika kyla dėl revoliucingai naujų technologijų įsisavinimo, o po to įsiterpia natūralūs atoslūgiai, yra siejama su rusų mokslininko Nikolajaus Kondratjevo vardu, 1925 metais paskelbusio pagrindinį mokslinį darbą, pagrindusį šią teoriją. 1938 metais N. Kondratjev Stalino įsakymu buvo sušaudytas, tačiau jo moksliniai darbai bėgant metams įgavo vis didesnį autoritetą ir populiarumą.

Nekartodamas enciklopedinių žinių apie „Kondratjevo bangų“ teoriją, noriu pabrėžti, kad mokslininkai, tyrinėjantys šių dienų pasaulio ekonomikos procesus, konstatuoja, jog su 2008–2012 metų krize pasibaigė 5-oji Kondratjevo banga, o artėjant 2020-ųjų link vis ryškiau matosi 6-osios bangos pradžios požymiai. 5-oji Kondratjevo banga siejama su IT technologijų įsitvirtinimu, 6-osios bangos augimas – su „išmintingųjų technologijų“ (inteligent technologies) banga.

Šiuo požiūriu verti dėmesio yra suomių profesoriaus Markku Wilenius, Turku Universitete vadovaujančio Ateities studijoms (Future studies) darbai, skirti ilgalaikėms ateities projekcijoms, pagrįstoms ta pačia Kondratjevo bangų teorija. Dar įdomiau, kad tokius akademinius darbus užsako Suomijos Vyriausybė, siekdama moksliškai pagrįstai apibrėžti Suomijos ilgalaikės vystymo strategijos pamatus.

Neaiškindamas šių suomių įžvalgų visų niuansų, pateikiu tik du grafikus iš Markku Wilenius darbų:

1 pav. matome grafiką, atspindintį S&P indekso kitimą per pastaruosius kelis šimtmečius ir tuo pačiu rodantį Kondratjevo bangų kilimo ir nusileidimo tendencijas. Jis buvo skelbtas 2012 metų M. Wilenius ir S. Kurki darbe „Surfing the Sixth Wave. Exploring the next 40 years of global change“, todėl jame 6-oji banga buvo tik prognozuojama.

Tuo tarpu 2 pav. matomo grafiko nuotrauka yra iš M. Wilenius 2017 metų knygos „Patterns Of The Future: Understanding The Next Wave Of Global Change“. Šiame grafike pateikiami naujausi S&P indekso duomenys aiškiai rodo, kad 6-oji K-banga iš tikrųjų pradeda kilti. O tai reiškia, kad visiškai tikėtina, jog ateinančius 50 metų stebėsime nuoseklaus ekonomikos augimo ir po to seksiančio lėto nusileidimo naująjį ciklą. Pakeliui, matyt, bus įvairių didesnių ir mažesnių krizių, tačiau per artimiausius porą dešimtmečių turėtume stebėti ėjimo „aukštyn“ bendras tendencijas.

Tokios ekonominės bangos kilimas reikštų, kad ekonominės ir socialinės prielaidos tolesnei populizmo plėtrai gali sparčiai nykti, ir demokratijos sveikata taip pat turėtų pradėti taisytis. Tradicinė ir mums įprasta demokratija per artimiausius dešimtmečius gali patirti visiškai naujų iššūkių, susijusių su postindustrinės visuomenės neišvengiama plėtra, tačiau iki tol šiandieninė populizmo ir demokratijos erozijos banga visoje Europos Sąjungoje turėtų susilpnėti.

Europos Sąjunga tokiu būdu būtų įveikusi dar vieną krizę – šį kartą demokratijos ir populizmo krizę. Tai ne pirma ir ne paskutinė krizė, kurią Europos Sąjungai tenka įveikti. Nuo pat Romos sutarties pasirašymo 1957 metais Europos Sąjunga vystosi, eidama nuo vienos krizės prie kitos krizės, ir iš kiekvienos krizės išeina, tapdama stipresne ir labiau konsoliduota.

4-toji demokratizacijos banga pagal S. Huntingtoną

Garsusis amerikiečių politikos mokslų akademikas Samuelis Huntingtonas išgarsėjo ne tik savo garsiąja teorija apie civilizacijų karus („The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order“, 1996), bet ir savo knygomis bei teorija, kuri pagrindė dėsnį, jog pasaulis demokratizuojasi taip pat pagal tam tikrą ciklų ar bangų dėsningumą. Savo garsiojoje knygoje „Trečioji Banga“ (The Third Wave: Democratization in the Late Twentieth Century; 1991). S. Huntingtonas išsamiais duomenimis pagrindė savo teoriją, kad pasaulio demokratizacija vyksta bangomis, panašiomis į vandenyno potvynius ir atoslūgius.

Jis parodė, kad tokios bangos kyla tam tikrais periodais, kai demokratinis virsmas ateina į plačias naujas teritorijas, tačiau prasidėjus demokratijos atoslūgiui, paaiškėja, kad ne visoje tokioje demokratijos užlietoje teritorijoje demokratijai pavyksta ilgam įsitvirtinti. Demokratijos atoslūgis atneša atgalinį virsmą į autoritarizmą ar bent jau į populizmo bangos plėtrą.

Pagal S. Huntingtono teoriją, mes ir visa Centrinė Europa bei didelė dalis Lotynų Amerikos ar Pietryčių Azijos valstybių susigrąžinome demokratiją, nešami milžiniškos 3-iosios demokratizacijos bangos, kuri prasidėjo maždaug 1980-aisiais ir tęsėsi iki 2000-ųjų. Po to prasidėjo atoslūgis, kuris Rusijoje baigėsi Putino autoritariniu režimu, „neliberalios demokratijos“ populiarumu Centrinėje Europoje, populizmo plėtra visame Vakarų pasaulyje po 2012 metų.

Tokį atoslūgį lemia daugelis faktorių: pirma, jau minėta 2008–2012 metų globali krizė, bet taip pat ir tai, kad pagal S. Huntingtoną, šalys, kuriose demokratija bando įsitvirtinti pirmą kartą (Rusija prie B. Jelcino), beveik neišvengiamai suklumpa ir grįžta prie autoritarinio valdymo bei laukia kitos demokratizacijos bangos.

S. Huntingtonas mirė 2008 metais ir nespėjo išpranašauti, kada prasidės 4-oji demokratizacijos banga. Tačiau, remiantis jo pagrįsta „demokratizacijos bangų“ teorija ir faktiniais duomenimis (žr. 3 pav.), galima užtikrintai teigti, kad 4-oji demokratizacijos banga yra neišvengiama, o taip pat ir tai, kad ji gali prasidėti per artimiausią dešimtmetį. Visiškai tikėtina, kad ji sutaps ir su ekonominės 6-osios K-bangos pradžia. Tai pastebi ir cituotas suomių analitikas M. Wilenius.

Ką tokia 4-oji demokratizacijos banga gali reikšti? Pirmiausia tai, kad demokratijos atoslūgis ir populizmo banga pačioje Europos Sąjungoje gali įgauti priešingą kryptį: matysime daugiau optimizmo, pasitikėjimo demokratijos institucijomis ir pačia Europos Sąjunga, ir atvirkščiai – vis mažesnį populizmo ir euroskepticizmo populiarumą.

Lygiai taip pat galime tikėtis panašių tendencijų ir už Europos Sąjungos sienų – demokratinių tendencijų ir europietiškos darbotvarkės negrįžtamo įsitvirtinimo Ukrainoje, Sakartvele ir Moldovoje. Dar daugiau, galima viltis, kad 4-oji demokratizacijos banga sugrįš ir į Rusiją, kur su Ukrainos sėkmės pavyzdžio pagalba, pasibaigus Putino erai, europietiškos demokratijos tradicijos gali sėkmingai sugrįžti į Rusiją ir pagaliau ilgam įsitvirtinti.

Ką tai gali reikšti Lietuvai?

Pirmiausia tai, kad politika sugrįš prie žymiai stipriau išreikštų intelektualių šaknų. Erdvė tradiciniam, pigiam, lietuviškam populizmui siaurės, nors tuo šiandien ir yra sunku patikėti. Bet Karbauskio, Gražulio, Puteikio, Puidoko, Juozaičio, Radžvilo politinė ateitis nėra pats svarbiausias dalykas, kuriam turėtume skirti didesnį dėmesį.

Žymiai svarbiau mums turėtų būti tai, kad prognozuojama 4-oji demokratizacijos banga gali labai stipriai ir pozityviai paveikti mūsų Rytų kaimynystę – nuo Ukrainos iki pačios Rusijos. Lietuva gali būti arba nelabai aktyvi tokios bangos stebėtoja arba jos efektyvi katalizatorė, gebanti jos paramai sutelkti maksimalią Vakarų koaliciją.

Kaip rodo S. Huntingtono akademiniai darbai – tokios demokratizacijos bangos prasideda nuo vienos, individualios sėkmės istorijos, o po to plinta nesustabdomai į vis naujas teritorijas ir valstybes. Ukrainos sėkmės istorija gali tapti tokiu 4-osios bangos trigeriu. Lietuvai verta į Ukrainos sėkmę investuoti savo geopolitinius, finansinius ir lyderystės resursus, ne tik padedant pačiai Ukrainai reformuotis, bet ir imantis proukrainietiškos koalicijos Vakaruose sutelkimo.

Bet dar svarbiau Lietuvai, jos politiniam elitui yra suprasti, ką reiškia Lietuvai 6-oji K-banga. Pasauliui ji žada pažangą ir ekonominį augimą. Tuo būtų galima paprasčiausiai tik džiaugtis. Bet šiais laikais augimas dažniausiai koncentruojasi ten, kur tokiam augimui yra tinkamai pasirengta. Deja, Lietuva negali savęs priskirti prie tokių šalių. Paprasčiausiai ir dėl to, kad skirtingai nuo suomių, nesugebame nei suvokti ilgalaikių iššūkių, nei tuo labiau jiems tinkamai pasiruošti. O tai reiškia, kad mes vis giliau skęsime toje ekonominėje stagnacijoje, kurios požymius vis ryškiau šiandien jau matome, kai tuo tarpu pasaulio pažangiausius į priekį ir aukštyn neš 6-oji K-banga.

Taigi, viena vertus, galime pasidžiaugti, kad ateityje Lietuvos politika vis labiau bus išvaduota nuo tradicinio populizmo, bet kita vertus, tai visiškai nereiškia, kad ji savaime bus pasiruošusi 6-ajai K-bangai ekonomikoje ir 4-ajai demokratizacijos bangai.

Mūsų pasirinkimas vis dar yra tas pats – ar būti vis labiau stagnuojančia ir atsilikime skęstančia Europos provincija, ar drąsiai pasikinkyti atsiritančias globalias bangas ir būti dėl sėkmės nebijančiais rizikuoti pirmeiviais.

Į tokią riziką reikia sugebėti investuoti savo intelektinius resursus. Tai ir yra svarbiausia užduotis Lietuvos politikai – išmokti ugdyti ir sutelkti intelektinius resursus ir juos investuoti, taip pat ir į ateities rizikos pasirinkimus.

Šiais privalomos blaivystės laikais verta prisiminti klasiką – kas nerizikuoja, tas negeria šampano!