Kai kurie ekspertai Vakaruose dar prieš pusę metų baiminosi, kad laikotarpis po futbolo čempionato tarptautinėje politikoje gali būti pavojingiausias, nes Rusijos prezidento Putino jau nebevaržys jokie didesni tarptautiniai įsipareigojimai, o vasara, kaip visada, labai dėkingas laikas naujiems Kremliaus nuotykiams.

Juk visi atostogauja, kaip ir mūsų Premjeras. Ir sutapk tu taip, kad kaip tik pasibaigus čempionatui vyksta istorinis susitikimas su JAV Prezidentu, kuriame Putinas siekia perdalyti pasaulį. Negana to, mūsų Premjeras išeina atostogauti kaip tik tada kai ES branduolinės saugos reguliuotojai savo dalinėmis išvadomis bando išbalinti Astravo AE.

Na, dėl NATO viršūnių susitikimo dar butų galima atleisti, juk ten, kaip visada, dominavo Prezidentė, kuri turėjo gera progą pabendrauti ir su Donaldu Trumpu.

Apie Putino susitikimą su D. Trumpu pasaulis dar kalbės geras kelias dienas, tačiau Astravo atleisti neįmanoma. Šiuo metu kuriama ir europiniu lygiu išbalinama grėsmė mūsų valstybės ir piliečių saugumui yra akivaizdi, ilgalaikė, o mūsų neveiklumas aukščiausiu politiniu lygiu Vakaruose– nusikalstamas. Ar kas nors girdėjo Premjerą Saulių Skvernelį ryžtingai ir garsiai pasisakantį bei nuo ryto iki vakaro didžiausiose Vakarų sostinėse kuriantį koaliciją prieš Astravą? Visi prisimena nuosekliai ginamą dialogo su Kremliumi būtinybę, taip pat flirtą su Astravo AE finansuojančiais ir statančiais kinais.

Taigi galbūt atostogos pačiu laiku? Juk kaip kritikuosi galimų ateities Lietuvos strateginių partnerių kūrinį ar prieš jį kursi koalicijas Vakaruose, ar juo labiau Premjerui nepasiekiamame Vašingtone, kuris visa jėga stabdo Nord Stream 2, nors šią energiją galėtų panaudoti ir prieš Astravą. Bet kas gi apie tai pasakys Trumpui? Deja, tikrai ne visomis prasmėmis atostogaujantis Premjeras.

Ekspertai teisingai pastebi, kad prieš savaitę ES branduolinės saugos reguliuotojų atliktas Astravo AE projekto streso testų peržiūros vertinimas nekeičia esminių branduolinės saugos reikalavimų pažeidimų, kurie buvo padaryti parenkant jai statybos aikštelę, vertinimo, todėl Premjeras Skvernelis turėtų nedelsiant kreiptis į TATAENĄ su prašymu atlikti visos apimties aikštelės branduolinei jėgainei statyti parinkimo vertinimo SEED studiją. Tačiau kita ranka visos pastangos turi būti mestos i šios atominės sustabdymą, ko kol kas nebuvo daroma jokiais lygiais.

Galų gale, ar tikrai padaryta pakankamai, kad Europos Komisijos surengtas Astravo AE streso testų vertinimas atsižvelgtų į mūsų gyvybinius interesus? O gal manome, kad mūsų nesupranta ar nenori suprasti? Ar dėl to, kad ekspertų komandoje, kuri atliko vertinimą, buvo Rusijos ir Irano atstovai? Ar dėl to, kad jau nebetikime tuo, ką darome? Taigi ką turime daryti? Gal atostogauti?

Visų pirma, Astravo AE turi išlikti mūsų politikos (ir ne tik užsienio) prioritetuose. Šiuo klausimu turime daug ir intensyviai dirbti. „Gultis ir keltis“ su šia atomine: kelti šį klausimą visur, kur tik įmanoma, kur neįmanoma – taip pat. Net ir mažiausia valstybė, jei tik nuosekliai visame pasaulyje ir visose tarptautinėse organizacijose kelia savo skaudulį –– pasiekia savo.

Galiausiai, visos šalys būna priverstos įsiklausyti į garsinamas problemas. Visos – net ir tos, kurios atvirai kenkia, tos, kurios klausytis nenori, ar abejingosios, kurios mano, kad tai jų neliečia. Juo labiau, kad pasaulyje buvo ne vienas pavyzdys, kai pastatyta AE taip ir nebuvo paleista arba buvusi paleista neužilgo buvo sustabdyta.

Pavyzdžiui, Barseback‘o AE buvo sustabdyta būtent dėl jos artumo kitos šalies sostinei. Dėl šios atominės elektrinės, kurią Švedija pastatė tik 20 km nuo Kopenhagos daugelį metų truko Danijos ir Švedijos ginčas , tačiau nuo 1987 m. Danijos visuomenė ir politikai, pradėję spaudimą Švedijai, pasiekė savo – Švedija sutiko ją uždaryti (1-as blokas uždarytas 1999 m., 2-as blokas uždarytas 2005 m.).

Akivaizdu, kad Astravo AE klausimą Lietuva turi nenuilstamai kelti Briuselyje, ES institucijose, nepaisant to, kaip stipriai Briuselis besistengtų šio klausimo išvengti ir galvotų, ką čia Lietuvai pakišus, kad atsikabintų… ES institucijų nuovargis šioje byloje ir atskirų ES šalių flirto paieškos su Baltarusija bei Rusija jokiu būdu neturi virsti argumentu, kad su AAE klausimais mes atsitraukiame! Astravo AE byloje Briuselio mums reikia labiausiai – šiuos klausimus ir vertikaliai, ir horizontaliai turi kelti atstovybė prie ES (tiek per Briuselio VIP‘us, tiek per ES institucijų ekspertus – tam turi dirbti visi ambasadoriai, visi diplomatai, visi specialieji atašė (energetikos, aplinkos apsaugos ir pan.)). Šio klausimo jokiu būdu negalima palikti vien tik techniniam lygiui – specialiesiems atašė – nes tai ne vien energetikos ar aplinkos konvencijų techniniai klausimai, tai, visų pirma, mūsų, Lietuvos išlikimo klausimas.

Astravo AE klausimu turi labai aktyviai dirbti ir pats LR Seimas – šį klausimą keldamas tiek ES šalių parlamentams, tiek aktyviai dirbdamas su Europos Parlamentu, JAV kongresmenais. Daugiausiai turi dirbti LR Vyriausybė – tiek asmeniškai premjeras, tiek ir Užsienio reikalų, Energetikos, Aplinkos apsaugos ir kiti ministrai su visom ministerijom, taip pat VATESI – Valstybinė atominės saugos inspekcija (kurios atstovas, beje, dalyvavo tos EK sudarytos Ekspertų komisijos, vertinusios Astravo AE streso testus, darbe).

Astravo AE klausimą turi kelti visos institucijos, kurios nuolat važinėja į susitikimus Briuselyje, Liuksemburge ar Strasbūre, Astravo AE grėsmės ir mūsų nesaugumo klausimas turi tapti visos Europos klausimu – juk, neduok Dieve, atsitikus avarijai, pasekmes pajustų daugiau kaip pusė Europos…

Astravo AE bylai turi būti nuosekliai pajungtos ir atitinkamos Jungtinių Tautų organizacijos, kurių tikslas siekti taikos ir saugumo pasaulyje, aplinkos apsaugos ir darnumo, valstybių vykdomos politikos atsakingumo ir atsakomybės. Dėl to turime aktyviai dirbti Vienoje, Ženevoje ir Niujorke. Aktyvios mūsų pastangos turi būti ir Ženevoje, pirmiausia, dėl to, kad čia dirbama su JT Espoo konvencija, pagal kurią ir turime tarptautiniu lygiu fiksuotus BY pažeidimus dėl Astravo AE.

Espoo konvencijos įgyvendinimo komiteto posėdžiai rengiami Ženevoje, kitas posėdis – 2019 metų pradžioje (liko tik pusmetis!). Čia vyks Espoo konvencijos šalių ministrų susitikimas, kuriame bus sprendžiamas ir Astravo AE klausimas. Taigi jeigu Kremliaus diplomatija laimės ir šį mūšį, tai naujasis Lietuvos Prezidentas/ė bus iš karto prispaustas prie sienos dėl Astravo.

Be to, turime aktyviai kelti savo klausimą įvairiuose Jungtinių Tautų renginiuose, viršūnių susitikimuose, Niujorke per debatus – reikalaudami atitinkamų įrašų rezoliucijose ir kt. tarptautiniuose dokumentuose. Galbūt tai sukels kažkieno susierzinimą – nesvarbu. Svarbu tai, kad mūsų klausimas, mūsų pozicija dėl AAE, dėl atominės energetikos saugumo ir branduolinės saugos reikalavimų laikymosi privalomumo bus išsakoma, todėl matoma ir girdima amerikiečių, europiečių, ES institucijų atstovų ir t.t.. Svarbiausia, kad būtų suvokta, kad Lietuvai šis klausimas yra be galo svarbus ir kad jį spręsti vis tiek reikia.

Galiausiai, mūsų pergalę prieš Astravą nulems ne tik diplomatinės pastangos. Turime nedelsdami kurti alternatyvas, kad Astravą uždusintume ekonominiu požiūriu ir pigios elektros energijos iš Astravo argumento išvis nebeliktų.

Deja, vienintelis dalykas, kurį mūsų vyriausybė jau uždusino, ir yra alternatyva – mūsų pačių atominė jėgainė – energetinio saugumo garantas. Tačiau, jei patrigubintume pastangas kurdami kitus alternatyvius energijos šaltinius, jeigu skirtume daug daugiau lėšų, pavyzdžiui, saulės energetikos vystymui, galbūt galėtume šią kovą laimėti ne tik tarptautinėje erdvėje ar nukirpdami laidus, tačiau ir ilgainiui įrodyti Lukašenkai, Kremliui ir Pekinui, kad mūsų, Lietuvoje gaminama energija, gali būti nebrangi ir konkurencinga. Tuo tarpu mūsų žalieji net ir šioje srityje tik apsimeta žaliaisiais, tai man ne kartą Vakaruose sakė kolegos iš žaliųjų partijų.

Lietuva privalo save apginti. Premjeras turi grįžti iš atostogų bent jau Astravo klausimu, ir nedelsiat, nes laiko jau neturime.