Lietuvos politinės sveikatos apsaugos sistemoje geriausiai atrodo diagnostika. Pastaruoju laikotarpiu tai daktarės Dalios Grybauskaitės nuopelnas. Tik vargas, kad gydymo pajėgumai netempia, o recidyvai labai galingi. Bet kad pacientas mirtų dėl klaidingos diagnozės – šios daktarės praktikoje dar nepasitaikė.

Asmeninio diagnozavimo lygmenyje klaidų būna. Neįžvelgtas nenaudėlis, matėm, pretenduoja į draugystę, kurią tuoj parduoda. Sakysim, toks gyvenimas. Laikai ir papročiai.

Bet šiuometinė Prezidentės diagnozė Lietuvos pacientui turi keletą dėmesio vertų akcentų. „Lietuvos išvadavimas nuo vietinių grobikų“ – tai tikrai kas kita, nauja užduotis po istorinio vadavimosi iš okupavusios Sovietijos.

Šalin prekiautojus pačia Lietuva, čia būtinas pilietinis pasipriešinimas. Remkime sąžiningą žmogų, kad jis savo valstybėje jaustųsi oriai.

Žemė susiglemžiama be kontrolės, vadinant „koncentracija“, ir tai rodo stoką demokratinės, ne latifundinės, žemės ūkio politikos. Feodalinėse savivaldybėse, kur net žurnalistams nurodoma užsičiaupti, padėtis turi keistis.

Partinės sistemos krizė gilėja, politikai susiliejant su verslu, tad reikia perkrauti politikų santykius su jų šeimų verslu. Žinoma, pirmiausia su Rytų hegemonijos „verslu“, kuris anaiptol nėra tik verslas.

Kas dėl pavargusių politinių partijų, nepatraukiančių visuomenės – statistinė stoka naujų žmonių, – tai joms ir visai demokratinei sistemai išties gresia nūnai madingi pseudodemokratiniai, vienkartiniai populistiniai krutėjimai. Sambūriai – komitetai. Tik valdžiai kurioje nors vietovėje susisemti.

Šį jovalą, kai slaptos, pavadinimu besimaskuojančios ir privilegijų gaunančios partijėlės kaupia jėgą be jokios finansinės kontrolės, reikia stabdyti. Įveikiant Seimo stagnatorius, derėtų įstatymiškai įvesti tolygią kontrolę visoms grupėms, orientuotoms į politinę valdžią, ar jos vadintųsi partijomis, ar krutėjimais, ar komitetais, koalomis, ar drugeliais. Gal prisimenat „Laumžirgį“?

Čia diagnozės tąsa.