2019.06.27

Prezidento darbotvarkė

Prezidento darbotvarkė

Artėja Liepos 12-oji. Gitanas Nausėda oficialiai pradės eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. Kiekvienas Lietuvos Prezidentas, eidamas savo pareigas, buvo kitoks. Kitoks buvo jų elgesio būdas, kitokia patirtis, kitoks laikmetis. Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė – kiekvienas iš jų buvo kitoks, bet kiekvienas savotiškai ryškus. Paksas buvo ryškus tik dėl apkaltos. Nors Lietuva dar nėra susidūrusi su neryškiu Prezidentu, bet tokia galimybė visada yra.

Kas daro Prezidentą ryškų?

Tai, kokie svarbiausieji darbai ir rezultatai yra siejami su jo kadencija. V. Landsbergis asocijuojoasi su Kovo11-ąją, Sovietų imperijos griūtimi ir Lietuvos valstybės atkūrimu bei jos tarptautiniu pripažinimu.  A.M. Brazauskas – su suvaldyta lietuviškąja nostalgija praeičiai ir integracijos pradžia. V. Adamkus – su vakarietiška integracija: derybomis ir naryste ES; D. Grybauskaitė – su priešstata Rusijos agresijai Ukrainoje ir NATO įtvirtinimu Lietuvoje.

Kas laukia Prezidento Gitano Nausėdos?

Daugelis tikisi, kad jis bus švelnesnis, atviresnis, palygti su Prezidente D.  Grybauskaite, kuri buvo kieta ir sąmoningai tokį įvaizdį kūrė. Bet švelnumo ar kietumo neužtenka, kad būtum ryškus Prezidentas.  Švelnumas ar minkštumas gali būti net ir pavojingas, nes gali pasirodyti, kad Prezidentas gali neatlaikyti interesų grupių išorinio spaudimo. Taip jau įvyko su Gitano Nausėdos reikšmingu paskelbimu, kas rūpinsis jo asmenine sveikata.

Gitanui Nausėdai gali būti nelengva tapti ryškiu ir reikšmingu Prezidentu, ypač jei  susiklostys, kad jam teks būti Prezidentu tuo laikmečiu, kuris savaime nebus ryškiau nuspalvintas nei užsienio, nei vidaus reikaluose. Visiškai tikėtina, kad ir Europos Sąjunga, ir Lietuva ateinančiu laikotarpiu pasižymės tik vis labiau ryškesniais ekonominės ir politinės stagnacijos bruožais. Ypač Lietuva. Užsienio politika gali nesudaryti galimybių Prezidentui Gitanui Nausėdai kaip nors išryškėti, o vidaus politikoje, norėdamas būti ryškus, Prezidentas privalo turėti aiškią darbotvarkę. Programinę darbotvarkę. Ir nebūti politiškai vienišas. Nes tada liks tik protokolinis Prezidentas, tinkamas šventėms, iškilmingiems, bet neturiningiems vizitams. Galima būti net ir žmonių mylimu Prezidentu, bet mažai ką reiškiančiu valstybės gyvenime. Panašiai kaip koks Švedijos monarchas.

„Prezidento darbotvarkė“ yra terminas, kurį pasiskolinau iš Heritage Foundation, vieno žymiausių Vašingtono think-tank’ų, kuris po kiekvienų Prezidento rinkimų skelbia analitinį programinį memorandumą su skambiu pavadinimu „Presidential Agenda“ („Prezidento Darbotvarkė“). Tokiame memorandume jie išdėsto savo požiūrį, kokius pagrindinius darbus naujai išrinktasis Prezidentas turėtų įtraukti į savo kadencijos darbotvarkę. Šiuo metu Vašingtone yra kalbama, kad Heritage Foundation turi milžinišką įtaką Prezidento Donaldo Trumpo pagrindinėms idėjoms, pagrindinei darbotvarkei ir net deleguoja svarbius patarėjus, nes Prezidento ir Heritage Foundation pažiūros sutampa.

Kodėl verta kalbėti apie Prezidento Gitano Nausėdos darbotvarkę? Todėl, kad nei rinkimų kampanijos metu, nei po rinkimų aiškesnės jos nuostatos iki šiol nebuvo išdėstytos. Lygšiolinės kalbos apie „europietišką gerovę“ ar „skurdo bei atskirties įveikimą“ iki šiol buvo fragmentiškos, joms trūko holistinio požiūrio ir kartais jos tapdavo panašiomis į kokios nors srities ministro ar departamento vadovo kalbas. Iš Prezidento žmonės laukia kito: laukia vilties ženklų visam ateinančiam dešimtmečiui, viso dešimtmečio „valstybės filosofijos“ įgarsinimo ir įtikinimo, kad tokia filosofija mus ves į priekį, o ne vien techninių detalių, kokių mokesčių reikia Lietuvai.

Dar svarbiau, kad artimiausiu metu Prezidentas nepasiklystų ministrų keitimo ir koalicijos dėlionių karuselėje. Tai gali atrodyti labai svarbu, gali būti malonu aiškintis, kas turi daugiau politinių galių: pakrikusi Karbauskio koalicija ar naujasis šalies Prezidentas. Ttačiau visi šie lietuviški „sostų karai“ nesukuria jokios pridėtinės vertės ir yra visiškai akivaizdu, kad ši parlamentinė dauguma jokios kokybiškos valdžios nebesukurs – ar ją ir toliau vadintų „profesionalų Vyriausybe“ ar kaip kontrastą dabar jau kurtų „politikų Vyriausybę“. Bet kokios dėlionės atrodys savanaudiškos ir purvinos ir Prezidentui kils didelis pavojus tapti šio purvo dalimi.

Todėl tokių purvinų dėlionių fone Prezidentui labai svarbu būtų artimiausiu metu išgryninti savąją „Prezidentinę darbotvarkę“, turinio darbotvarkę, ir ją paversti esmine viešųjų diskusijų tema, valdžios dėlionėms paliekant tik antraplanį vaidmenį.

Kita vertus, nors didelė socialinė ir ekonominė atskirtis, apie kurią, kaip svarbiausią turinio temą kalba Prezidentas Gitanas Nausėda, daugelis ekspertų bei politikų, tikrai yra skaudi Lietuvos problema, tačiau ji neišsispręs vien tik rūpinantis kitokiu to paties skurdaus pyrago perskirstymu. Nes, kai bendras šalies ekonomikos pyragas yra nedidelis, tai kaip nori bandyk jį išdalinti, vis tiek europietiškos gerovės nepasieksi, nes Vakaruose kiekvieno asmens gaunama pyrago riekelė yra žymiai sotesnė. Todėl Lietuvoje būtina kalbėti, tartis ir siekti ne tik nelygybės mažinimo, bet ir žymiai spartesnio ekonomikos augimo, žymiai spartesnio nei senojoje Europoje bendro ekonomikos pyrago augimo, jeigu mes iš tikrųjų norime, kad bent mūsų vaikai pamatytų tikros europietiškos gerovės požymius ir Lietuvoje. Be augimo nebus ir gerovės, tuo tarpu pastaruoju metu atrodo, kad apie ekonomikos augimą baigiame iš viso užmiršti kalbėti.

Abstrahuojantis nuo smulkesnių detalių, „Prezidento Darbotvarkė 2030“ (prognozuojant, kad 2024 metais Prezidentas Nausėda bus perrinktas ir antrai kadencijai) turėtų susidėti iš trijų svarbiausių strateginių dalių:

1.  Augimo Darbotvarkė;
2.  Socialinio teisingumo Darbotvarkė;
3.  Rezultatyvios Užsienio politikos Darbotvarkė.

Kaip turėtų atrodyti kiekviena iš šių strateginių dalių?

Pateiksiu tik po keletą esminių štrichų, koks kiekvienos dalies turinys turėtų būti išsamiau aptartas:

I. Augimo Darbotvarkė

I.1. Koncentracija į sėkmę.

Lietuva artėja prie ilgalaikės ekonominės stagnacijos laikotarpio. Apie tai neseniai rašiau ir dariau išvadą, kad mums pasivyti „senosios Europos“ ekonominio ir socialinio išsivystymo lygį ateityje bus vis sunkiau, jeigu iš esmės nekeisime savo ekonominės struktūros. Nes iš esmės nesikeisdami, mes neišvengiamai pateksime į „vidutinių pajamų spąstus“, ir panašiai kaip kokia Graikija ar Portugalija savo ekonominiu išsivystymu ilgam įstrigsime ties 80-85% ES vidurkio lygiu.

Ką tai reikš Lietuvos žmonėms?

Tai reikš, kad visos svajonės Lietuvoje gyventi taip, kaip gyvenama Vokietijoje ar Švedijoje,  turės būti atidėtos ilgam laikui, o visi ne pirmus metus kartojami Lietuvos politikų pažadai kurti Lietuvoje visuotinę gerovę ar europietišką gerovę taip pat liks tik tuščiais pažadais, nes be mūsų ekonomikos spartesnio augimo ir didesnio bendro pyrago jokia europietiška ar vokiška gerovė negali būti Lietuvoje sukurta.

Ko reikia, kad iš neišvengiamos stagnacijos trajektorijos peršoktume į augimo trajektoriją?

Tam reikia politinės išminties ir intelektualios politinės valios, kad galėtume pasekti Airijos pavyzdžiu. Kodėl Airijos? Todėl, kad Airija yra bene vienintelis pavyzdys Europos Sąjungoje, kai šalis, būdama neturtinga ir agrarinės ekonomikos šalis, ilgą laiką praleidusi tradicinėje „vidutinių pajamų spastų“ stagnacijoje, 1987 metais sugebėjo pasiekti sutarimą tarp svarbiausiųjų politinių partijų bei socialinių partnerių ir ėmėsi įgyvendinti esminę ekonomikos struktūros transformaciją: per ateinačius 15 metų Airija iš atsilikusios agrarinės ekonomikos šalies transformavosi į sparčiai augančią aukštųjų technologijų ekonomikos šalį. Tokiu būdu, per 15 metų savo ekonominiu išsivystymu Airija išsiveržė į ES stipriausių ekonomikų gretas.

Kaip jiems tai pavyko pasiekti? Tai lėmė du esminiai faktoriai: pirma, sugebėjimas koncentruoti transformacijai reikalingus finansinius, intelektualinius ir politinius resursus į 3-4 aukštųjų technologijų ekonomikos sritis, kuriose jau iki to buvo pasiekta santykinė sėkmė, o šių sričių sėkmės lėmė labai sparčią tolesnę globalią plėtrą; ir antra, užsienio kapitalo investicijų ir stambių inovatyvių multinacionalinių kompanijų pritraukimas. Tokios kompanijos veikė kaip svarbiausieji Airijos ekonomikos transformacijos varikliai ir instrumentai. Kaip patys airiai sako – tai buvo Airijos „modernization by invitation“ (modernizavimas pakvietimo/stambių investicijų/ pagalba). Tokia modernizacija apėmė daugelį svarbių tokios ekonomikos plėtrai sričių: švietimą, universitetus, mokslinius tyrimus, inovacijų politiką, valstybės valdymo reikalus.

Ką turi daryti Lietuva?

Koncentruoti savo resursus į kelias aukštųjų technologijų sritis, kuriose jau yra sukurta sėkmė: informacinės technologijos, fintechas, biotechnologijos, lazeriai ir fotonika yra tos sritys, kur jau yra sukurta tam tikra sėkmė ir ją reikia tiesiog plėtoti. Ką tai reiškia plėtoti? Tai reiškia, kad šioms sritims reikia tikslingai skirti žymiai daugiau valstybės dėmesio ir resursų nei kitoms sritims. Norint tokią sėkmę plėtoti, pirmiausia būtina į šias sritis pritraukti dar daugiau stambių užsienio korporacijų. O norint tai padaryti pirmiausia reikia įrodyti, kad mes šiose srityse esame ypač patrauklūs: kad esame pajėgūs sukurti gerai išplėtotą mokslinių tyrimų ir studijų bazę, kad siunčiame bakalaurus ir magistrus į geriausius pasaulio universitetus, kad prisiviliojame sugrįžti geriausius mūsų mokslininkus ir pritraukiame geriausią užsienio profesūrą bei talentus, kad turime gerai išplėtotą rizikos kapitalo bazę kurtis daugeliui startup’ų ir turime geras sąlygas jiems plėtotis iki pramoninės gamybos; kad į Lietuvą ateinantys investuotojai bus paremti ir nemaža „įsikūrimo subsidija“. Deja, viso to šiandien nėra. Reiškia – tai reikia nedelsiant padaryti. Kaip tai padaryti, esame surašę įstatymo projekte, bet kol kas tarp valdančiųjų nematome tokios intelektualios politinės valios, kad būtų įmanoma tikėtis, jog ir Lietuva bus pajėgi žengti tokiu airišku koncentracijos į sėkmę keliu. Tokios iniciatyvos galėtų imtis Prezidentas G. Nausėda, nes tai yra vienintelis kelias, kaip būtų galima tikėtis pasiekti Lietuvai būtinos ekonomikos struktūros transformacijos. Be jos mūsų šalis būtų pasmerkta ilgalaikei ekonomikos stagnacijai. Ir tokia stagnacija gali tapti esminiu artimiausio dešimtmečio Lietuvos, o kartu ir G. Nausėdos prezidentavimo bruožu. Įgyvendinus tokią transformacijos strategiją, galima tikėtis, kad ateinančio dešimtmečio antroje pusėje Lietuva sugrįš prie žymiai spartesnio ekonomikos augimo.

I.2. Koncentracija į Regionų centrų augimą

Nėra jokios naujienos, kad regionai savo ekonominiu išsivystymu vis labiau atsilieka nuo Vilniaus ir iš paskos einančių Kauno bei Klaipėdos didmiesčių. Tokias tendencijas lemia objektyvūs dėsniai (Vilnius tiesiog yra ekonomiškai patrauklesnis naujoms investicijoms) ir tai, kad iki šiol Lietuva neturi jokios racionalios strategijos kaip pritraukti investicijas į regionus, kad ir ten kurtųsi naujos ir patrauklios darbo vietos. Kol to nėra, provincija vis toliau ir giliau skursta ne tik ekonomiškai, bet ir intelektualiai, nes jauni profesionalai nemato jokios patrauklios ateities likti savo regione, todėl iš jo paprasčiausiai išvyksta. Skursta provincija ir politiškai, nes tampa patogiu taikiniu vis naujų populistų vis naujoms manipuliacijoms, išnaudojant čia gyvenančių žmonių vis gilesnį nusivylimą ir frustraciją.

Taigi, ką reikia daryti? Vėlgi laikytis to paties principo: skirtumus gali sumažinti ne vien tik kitoks perskirstymas, bet ir sąmoninga resursų koncentracija į augimo centrų sėkmę provincijoje, padedant jiems pritraukti naujų investicijų, kurios kurtų naujas ir patrauklias darbo vietas. Tam reikia suinteresuotų tokiu augimu savivaldybių vadovų, pakankamo kiekio kvalifikuotos darbo jėgos ir patrauklesnių gyvenimo sąlygų, kad ir jauni profesionalai norėtų čia pasilikti kurti savo gyvenimą. Ir tam reikia bendros valstybinės strategijos, kaip į tokius augimo centrus pritraukti naujų investicijų, taip pat ir užsienio kapitalo tradicinės gamybos investicijų, ieškančių palankių verslo sąlygų savo verslo plėtrai.

Kaip tai būtų galima padaryti?

Reikia nuo teorinės Regionų plėtros strategijos kiek galima greičiau pereiti prie konkrečių 10-12 tradicinių pramonės plėtros centrų vystymo strategijų ir jų įgyvendinimo. Esame pasiūlę specialų įstatymo projektą, kuris sudarytų sąlygas valstybę koncentruoti į įvairius paramos instrumentus ir resursus, nukreiptus į tokių augimo centrų sėkmės plėtrą, tokiu būdu užtikrinant, kad ekonominio augimo potecialas ir jo rezultatai kiek galima tolygiau pasiskirstytų per visą Lietuvą. Tam, kad toks įstatymo projektas būtų racionaliai svarstomas ir įgyvendinamas, reikia sutelktos intelektualios politinės valios ir tai galėtų būti dar vienu esminiu punktu „Prezidento Darbotvarkėje“.

I.3. Koncentracija į aukščiausio lygio švietimo ir Pasaulinio lygmens universitetų kūrimą Lietuvoje

Akivaizdu, kad norint realizuoti Augimo Darbotvarkę – aukštos kokybės švietimas yra svarbiausias prioritetas. Galima daug diskutuoti, kad ir sveikatos apsaugos, ir socialinės globos bei atskirties problemos taip pat yra labai svarbios, tačiau švietimas augimui yra būtina sąlyga. Ir reikia ne šiaip sau švietimo, o švietimo, atitinkančio geriausius pasaulio standartus. Apie tai kalbame jau visą pastarąjį  dešimtmetį, tačiau reikalai nepajuda į priekį.

Kodėl taip yra?

Todėl, kad nėra intelektinio politinio kapitalo, nėra pakankamai stiprios intelektualios lyderystės, kuri švietimo reikaluose sugebėtų susitelkti strateginėms permainoms, o ne vien tik moksleivių atostogų prailginimui.

Tad pradėkime nuo tokios intelektualios lyderystės ugdymo ir sutelkimo. Atkurkime ar iš naujo sukurkime švietimo reikalų akademinių tyrimų centrą, kuris pajėgtų analizuoti ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio geriausią praktiką. Nurodykime tokiam centrui pirmiausia atsakyti į paprastą klausimą – kodėl Estija, pagal tarptautinius tyrimus švietimo srityje, užima pirmaujančią vietą Europoje, o mes smunkame į vis gilesnę švietimo stagnaciją.

Ir be išsamių akademinių tyrimų atsakymas yra pakankamai aiškus – todėl, kad estai perėmė geriausią suomių patirtį, o per ilgus dešimtmečius sukaupta geroji suomių patirtis labai aiškiai įrodo, kad kiekvienam vaikui galima garantuoti geriausią išsilavinimą tik tokiu atveju, jeigu ugdymo procesas taps žymiai labiau individualizuotas. Ir jeigu tokiam ugdymui savo kvalifikacija bus pasirengę mokytojai, o valdžios biurokratai savo kontrole netrukdys mokytojams ant savo pečių prisiimti žymiai didesnę individualizuotą atsakomybę už kiekvieną mokinį. Lietuvai reikia naujos Švietimo Koncepcijos, kuri tokius principus žymiai išsamiau aprašytų, ir tokios Švietimo Koncepcijos parengimas galėtų būti vienu svarbiausiu „Prezidento Nausėdos darbotvarkės“ klausimu.

Augimo Darbotvarkei nemažiau svarbu būtų ir aiški valstybės strategija bent 2 Lietuvos universitetus (po vieną Vilniuje ir Kaune) auginti iki Pasaulinio lygio universitetų statuso. Tuo rūpinasi Kinijos, Vokietijos, Lenkijos, Suomijos, daugelio kitų valstybių Vyriausybės – turėti savo šalyje bent po kelis Pasaulinio lygio universitetus, kurie galėtų globaliai konkuruoti dėl iškiliausių talentų, geriausių studentų, naujausių patentų su kitais pasaulio universitetais. Norint tokio tikslo siekti, reikia investuoti dideles valstybės lėšas į tokių universitetų sėkmę. Tačiau šalies sėkmė, jos ekonomikos sėkmė yra neįmanoma be tokių universitetų sėkmės.

Sėkmę kuria didelės ambicijos, ir Lietuvai laikas atgauti gebėjimą tokias ambicijas sau formuluoti ir jas realizuoti. Mes turime susigrąžinti drąsą svajoti, o ne vien tik skųstis, ir tokios drąsos puoselėjimas turėtų būti vienas iš svarbių „Prezidento darbotvarkės“ darbų.

II. Socialinio Teisingumo Darbotvarkė

Socialinis teisingumas apima labai platų problemų ratą. Ir kiekviena iš tų problemų yra svarbi. Kalbant apie socialinį teisingumą, galima kalbėti apie pajamų nelygybę, apie skurdą ir apie apie skurdo „konvejerį“, apie smurtą šeimose ir smurtą prieš vaikus, apie sunkią senatvę ir sunkią moterų kasdienybę. Ir apie daugelį kitų svarbių problemų.

Tačiau didžiausia ir skaudžiausia problema yra tai, kad žmogus, gyvenantis didmiestyje, ir žmogus, gyvenantis provincijos kaime, vien dėl skirtingos geografijos atsiduria visiškai skirtingose socialinėse sąlygose. Mieste viešosios paslaugos yra prieinamos ir galima rinktis jų teikėją, kaime tokių paslaugų kokybė vis labiau menksta ir jos tolsta nuo žmogaus. Tai yra didžiausia socialinio neteisingumo manifestacija. Vienodo tokių paslaugų standarto užtikrinimas, nepriklausomai nuo geografijos, turi tapti svarbiausiu valstybės rūpesčiu, nes tik tai sukurtų tikrą galimybių teisingumą. O tik tai ir garantuotų tikro socialinio teisingumo egzistavimą. Tai negali likti tik savivaldos ar pačių gyventojų rūpesčiu. Valstybė turi garantuoti susisiekimo, švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos paslaugų standarto įgyvendinimą, o žmogus turi teisę žinoti kokio standarto jis turi reikalauti ne iš mero (kuris neturi lėšų), ne iš vargšo vietinės mokyklos ar ligoninės direktoriaus, bet iš valstybės ir iš Vyriausybės.

Tik įgyvendinus tokį socialinį teisingumą – valstybės garantuotą viešųjų paslaugų standartą, nepriklausantį nuo geografijos, galima būtų tikėtis, kad žmonės nebebėgs iš provincijos ir, kad Lietuvoje ekonomiškai ir demografiškai augs ne vien tik Vilnius ir Kaunas. Tokio socialinio teisingumo įgyvendinimas yra visuomenės socialinės ir politinės taikos ir tarpusavio pasitikėjimo „alfa ir omega“. Sutarimas dėl tokio valstybinio standarto ir jo įgyvendinimo turėtų būti dar vienu dideliu „Prezidento darbotvarkės“ punktu. Nes tik augimo ir socialinės taikos perspektyva gali sustabdyti šliaužiančią valstybės „eroziją“, kai nepasitenkinimas tuo, jog tenka gyventi be vilties, kad vaikai galės gyventi geriau nei jų tėvai; be vilties, kad gali būti kitaip; frustracija, kad gyvename be „Lietuvos svajonės“, panašios į „American Dream“ („Amerikos svajonė“), galų gale virsta bendru socialiniu nusivylimu ir tarpusavio pykčiu, išsiliejančiu vis naujomis populizmo bangomis, kurios tik dar labiau stabdo augimo darbotvarkės įgyvendinimą.

III. Rezultatyvios Užsienio politikos Darbotvarkė

Užsienio politika yra ta sritis, kuroje iš Prezidento labiausiai tikimasi ryškios veiklos. Tą pavyko pasiekti Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Ir Valdui Adamkui. Kažkada, pačioje Nepriklausomybės aušroje, ir Vytautui Landsbergiui. Tai lėmė ir Prezidentų asmenybės, ir susiklosčiusios geopolitinės aplinkybės: tuo metu geopolitinių krizių akivaizdoje Lietuva suvaidino ryškų vaidmenį, o tai lėmė ir ryškios Prezidentų asmenybės. Verta atsiminti, kad Konstitucija taip pat numato, jog Prezidentas vaidina išskirtinį ir individualų vaidmenį, formuojant ir įgyvendinant Lietuvos užsienio reikalų politiką.

Tai užkrauna didelę atsakomybę ant Prezidento pečių. Užsienio reikaluose labai lengva susigundyti rezultatyvią užsienio politiką pakeisti užsienio vizitų ir svečių priėmimo kakofonija. Neturint aiškių geopolitinių tikslų, tokia veikla gali atrodyti labai aktyvi, tačiau po tokiu hiperaktyvumu gali slėptis ir menkas tokios užsienio politikos efektyvumas bei rezultatyvumas.

Prezidento kelionės su verslo delegacijomis į kokią nors Indoneziją ar Argentiną gali būti smagus laiko praleidimas ir tų šalių vaišingumo patikrinimas, bet ne daugiau.

Rezultatyvi užsienio politika būna tada, kai ją įgyvendinantys, pirmiausia pats Respublikos Prezidentas, turi aiškų, ambicingą ir ilgalaikį tikslą, kurio yra nuosekliai siekiama. Taip buvo, kai siekėme Nepriklausomybės pripažinimo, taip buvo, kai siekėme narystės euroatlantinėse organizacijose, taip buvo ir po Rusijos agresijos prieš Ukrainą – kai siekėme NATO karių Lietuvos žemėje. Tokie tikslai ir gebėjimas juos pasiekti darė Prezidentus reikšmingais. Vardan to buvo siekiama dialogo su kitų šalių lyderiais, vykstama pas juos ar jie kviečiami į Lietuvą. Ir tai buvo rezultatyvu.

Kokį panašaus masto tikslą Lietuva privalo turėti šiuo metu?

Tokiu apčiuopiamu, ambicingu ir ilgalaikiu tikslu per artimiausią dešimtmetį gali būti tik Ukrainos, Sakartvelo ir Moldovos („trio šalys“) integracijos į euroatlantines struktūras tikslas. Mums 1990-aisiais tokio integracijos tikslo padėjo siekti pirmiausia Šiaurės valstybės. Jos mus mokė, kaip įgyvendinti būtinas reformas, ir būrė Vakarų koaliciją, kuri paremtų mūsų integracijos siekį. Dabar mes tokį patį to meto Šiaurės valstybių vaidmenį vaidiname dėl Ukrainos ir kitų „trio šalių“. Iš patirties, sukauptos siekiant mūsų iniciatyvos „Europos (Maršalo) Plano Ukrainai“ įgyvendinimo, galiu drąsiai teigti, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių, kuri imasi tokio masto atsakomybių ir iniciatyvų padėti Ukrainai.

Prezidentas Gitanas Nausėda turi galimybių realizuoti tikrai rezultatyvią Lietuvos užsienio politiką. Tam reikia pagrindiniu savo kadencijos (o gal ir dar vienos) tikslu išsikelti labai praktišką siekį: jau dabar pradėti pasirengimą Lietuvos antrajam pirmininkavimui Europos Sąjungoje, kuris vyks 2027 metais, ir šio pirmininkavimo pagrindiniu tikslu išsikelti aiškią ambiciją: pasiekti, kad Lietuvos pirmininkavimo metu ES suteiktų Ukrainai, Sakartvelui ir Moldovai kandidačių tapti ES nariais statusą. Tai būtų didžiulis geopolitinis žingsnis į priekį, žinant, kiek daug pasipriešinimo tokiems ES sprendimams iki šiol tebeegzistuoja kai kuriose „senosios Europos“ sostinėse. Norint tai pasiekti, reikia dėti daug pastangų buriant tokį tikslą remiančią Vakarų šalių koaliciją, ypač tų valstybių, kurios turėtų būti suinteresuotos mūsų regiono stabilumu ir kurios iki 2027 metų taip pat pirmininkautų Europos Sąjungai. Tai gali būti labai rimta ir rezultatyvi koalicija: prieš mus 2025 metais pirmininkaus Lenkija, 2023 metais – Švedija, 2022 metais – Prancūzija ir Čekija, o 2020 metais – Vokietija.

Vokietijos pirmininkavimas bus pažymėtas ypatingomis aplinkybėmis: Vokietija 2020 metais pirmininkaus paskutinį kartą, kai jos Vyriausybei dar vadovaus A. Merkel. Tokia Lietuvos suburta koalicija galėtų nuosekliai sekti ir kartoti žingsnius, kuriuos ES darė prieš 15 metų pradėjusi Vakarų Balkanų integracijos procesą. Tokiu atveju koalicija tarpusavyje turėtų nuspręsti, kokie integracijos rezultatai turėtų būti pasiekti kiekvienos iš šalių pirmininkavimo metu. Kita vertus, tokia koalicija turėtų labai intensyviai dirbti tam, kad „trio valstybėse“ toliau ir dar intensyviau būtų įgyvendinamos europietiškos reformos, nes tik taip šios šalys galės panaudoti tą galimybių langą, kurį Lietuva, įgyvendindama strategiją „Ukraina, Sakartvelas, Moldova 2027“, kartu su koalicijos partneriais stengsis sukurti.

Rezultatyvus tokios užsienio politikos įgyvendinimas paverstų Prezidentą Gitaną Nausėdą tikrai ryškiu Prezidentu, palikusiu išartą istoriškai reikšmingą vagą, stiprinant viso mūsų regiono geopolitinį saugumą. „Trio šalių“ sėkmė integruojantis į ES, ilgainiui nulemtų pozityvią kaitą ir pačioje Rusijoje.

Dėl tokių ambicingų tikslų verta stengtis, reikšmingus rezultatus tikrai galima pasiekti, bet tai labiausiai priklausys nuo Prezidento Nausėdos asmeninių pastangų ir asmeninių apsisprendimų. Užsienio reikaluose, skirtingai nuo vidaus reikalų, vykdomos politikos rezultatyvumas priklauso nuo Prezidento, ir tik nuo Prezidento. Nerezeltutyvumas, praleistos ir neišnaudotos geopolitinės galimybės taip pat yra tik asmeninė Prezidento atsakomybė.

„Prezidento darbotvarkėje“ rezultatyvi užsienio politika, paremta aiškia strategija „Ukraina, Sakartvelas, Moldova 2027“, gali tapti ryškiausiu ir rezultatyviausiu darbotvarkės klausimu, pagal kurį ateityje ir bus vertinamas Prezidentas Gitanas Nausėda. Būtų labai svarbu, kad į šio klausimo sėkmę būtų koncentruojami visi prezidentiniai resursai: ir asmeniniai, ir valstybiniai.

IV. „Prezidento Darbotvarkės“ įgyvendinimas – koncentracija į sėkmės projektus

Tokia štai galėtų būti „Prezidento darbotvarkė“ – 5 dideli ir ambicingi projektai, aiškiai formuluojami, detalizuojami ir efektyviai įgyvendinami. Užsienio politikoje Prezidentas pats turi prisiimti didžiulę atsakomybę už tokio projekto įgyvendinimą, vidaus politikoje – Prezidentas gali suvaidinti ypač svarbų telkiančios lyderystės vaidmenį, telkdamas politinę ir pilietinę bendruomenę tokių projektų įgyvendinimui, keldamas konkrečius projektų įgyvendinimo tikslus Vyriausybei ir reikalaudamas jų įgyvendinimo.

Tam reikia ir tinkamos Vyriausybės. Prezidentas paveldėjo nedžiuginančią koaliciją ir Vyriausybę, iš kurių sunku tikėtis tokių ambicingų projektų įgyvendinimo. Bet situacija gali kardinaliai pasikeisti po 2020 metų Seimo rinkimų. Prezidentas Nausėda turėtų būti suinteresuotas tokiais pokyčiais, nes Prezidento reikšmė vidaus politikoje priklauso tik nuo to ar Vyriausybė yra pajėgi ir ar imasi įgyvendinti aukščiau aptartus „Prezidento Darbotvarkės“ projektus.

Tačiau jau dabar galima konstatuoti, kad vien tik Vyriausybės pasikeitimo 2020 metais neužteks tam, kad tokie projektai būtų sėkmingai realizuoti. Valstybės tarnyba, kaip ir visas viešasis sektorius, per ilgus finansinio skurdinimo metus yra taip stipriai intelektualiai nustekenta, kad tikėtis jų tinkamo pajėgumo įgyvendinti minėtus projektus, būtų tiesiog naivu.

Ką reikėtų daryti?

Pirma, tiesiog prisiminti, kaip Lietuva 2013 metais sėkmingai susitvarkė su pirmuoju išbandymu pirmininkauti Europos Sąjungai. Tokį projektą valstybė realizavo keleriems metams pasamdydama porą šimtų jaunų, išsilavinusių ir tinkamą europietišką patirtį sukaupusių profesionalų. Jie buvo įdarbinti visose ministerijose, gavo gerą atlyginimą, valstybė tam išleido nemažai milijonų, bet tinkamas rezultatas buvo pasiektas.

Ko reikėtų dabar?

Imtis tokio pat būdo, pasitelkiant jaunus profesionalus ir realizuojant ne 1 pirmininkavimo, o 5 svarbiausius „Prezidento darbotvarkės“ projektus. Tai buvo sėkmingai padaryta ruošiantis 2013 metams; taip gali būti padaryta ir dabar. Tai kainuos. Ir kainuos nemažai. Tačiau investuoti į šalies pažangos sėkmę yra žymiai geriau ir išmintingiau nei ir toliau nieko nedaryti ir abejingai stebėti, kaip nuosekliai smunkame į stagnacijos duobę.

Ir dar apie pinigus. Tokių projektų neįmanoma realizuoti su mažu valstybės biudžetu. Viešieji finansai investuoti į sėkmę, šią sėkmę plečia, didina ir investuotus pinigus sugrąžina su kaupu. Tačiau tam reikia kritinio investicijų kiekio, nes, nepasiekus tokio kritinio lygio, investuotos lėšos yra tiesiog išbarstomos. Norint tokią kritinę pinigų masę sutelkti, reikia nebijoti didesnių mokesčių. Nes didesni mokesčiai būtų tiesiog mūsų pačių didesnė investicija į mūsų pačių didesnę sėkmę. Už sėkmę reikia susimokėti, nes sėkmė paprasčiausiai apsimoka.

****
Štai taip galėtų atrodyti naujoji „Prezidento Darbotvarkė“. Augimo ir socialinio teisingumo darbotvarkė. Rezultatyvios užsienio politikos darbotvarkė. Ryški darbotvarkė.

Ar tokia, ar į ją panaši ambicinga darbotvarkė bus efektyviai įgyvendinama, priklauso tik nuo paties Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos. Nuo jo pasirinkimo ir jo asmenybės priklauso ir tai, ar Lietuva turės dar vieną ryškų Prezidentą.

Lietuvai reikia ryškios ir rezultatyvios „Prezidento darbotvarkės“. Tai – mūsų visų bendras interesas.

Kitos aktualijos

2019.11.11

I. Šimonytė kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją dėl valdančiųjų elgesio Seimo posėdžio metu svarstant opozicinę darbotvarkę

I. Šimonytė kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją dėl valdančiųjų elgesio Seimo posėdžio metu svarstant opozicinę darbotvarkę
Skaityti daugiau
2019.11.11

Prašoma, kad Alytaus gaisro tyrimas būtų nepriklausomas, objektyvus ir atsakytų į visus esminius klausimus

Prašoma, kad Alytaus gaisro tyrimas būtų nepriklausomas, objektyvus ir atsakytų į visus esminius klausimus
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti