Lietuvoje karaliauja rinkimai. Tačiau rinkimai būtų ne rinkimai be išmaniosios archeologijos. Politiniai archeologai ir šuo metu vykstančių rinkimų kontekste, įvairiausiose Seimo komisijose ir už jų ribų aktyviai ieško skeletų, turinčių patvirtinti, kad kandidatė į prezidentus per krizę beviltiškai nuvarė Lietuvą, o užkraudama nepakeliamas skolas negrįžtamai iš šalies išvarė milijoną žmonių.
Viena iš reikšmingiausių Seimo archeologų kuriamų teorijų yra apie tai, kad Lietuva permokėjo milijardus palūkanų, nes padarė istorinę klaidą – 2009 m. nesiskolino iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), o pasirinko kitas ekonomines ir finansines priemones biudžeto skylių kamšymui ir krizės suvaldymui.
Kadangi sprendžiant visuomenei jautrius klausimus tuo periodu, kurį kasinėja „archeologai“, ir man teko dalyvauti, norėčiau užvesti ant kelio, kad be reikalo nekasinėtų tuščioje vietoje ir susirastų naudingesnį visuomenei užsiėmimą.
Taigi apie viską nuo pradžių.
2009 m. žiemą, krizei įsisiautėjant vis smarkiau, o biudžeto skylei pramušinėjant vis naujus dugnus, vieną sekmadienio pavakarę buvo sušauktas skubus Vyriausybės pasitarimas. Darbotvarkėje vienintelis klausimas – ar kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą prašant pagalbos dėl paskolos suteikimo.
Po kelių valandų diskusijos buvo priimtas vienintelis tomis aplinkybėmis galimas sprendimas – nesikreipti į TVF. Tuo metu jau turėjome ir TVF indikaciją, kad Lietuvai paprašius paskolos, viena iš esminių sąlygų ją gauti bus TVF reikalavimas devalvuoti nacionalinę valiutą. Tuo metu Latvija savo pagalbos prašymą jau buvo pateikusi, o mums buvo pranešta, kad devalvacijos sąlyga, esant dviejų regiono šalių kreipimuisi, būtų esminė norint Lietuvai ir Latvijai gauti paskolas.
Reikia priminti, kad tuo metu spekuliacijų apie galimą lito devalvavimą buvo iš tiesų daug. O būtent devalvacijos grėsmė ir buvo viena iš esminių priežasčių, kodėl tarpbankinių paskolų rinka praktiškai įšalo, o „Vilibor“ pasiekė neregėtas aukštumas. Vengdami devalvacijos rizikos bankai patys tuo metu skatino gyventojus persirašyti paskolų sutartis litais į „eurines“.
Iš esmės dėl iki krizės Vyriausybės vykdytos neatsakingos fiskalinės politikos 2009 m. žiemą neturėjome jokių galimybių kreiptis į „lankščiąją“ TVF programą, į kurią aplikavo kitos centrinės Europos šalys jau įsivedusios eurą. Reikia priminti, kad būtent aplaidus Vyriausybės požiūris į šalies finansus neleido Lietuvai įsivesti euro nuo 2007 metų sausio 1 d.
Krizę tiriantis ir kaltų ieškantis Stasys Jakeliūnas pirmiausia turėtų ištirti, kodėl ir kas kaltas, kad Lietuva neįsivedė euro 2007 m., nes būtent ši priežastis neleido mums kreiptis į TVF ir gauti lanksčią paskolą su minimaliomis palūkanomis ir be jokių griežtų sąlygų (valiutos devalvavimo).
Taigi krizės archeologinio tyrimo vedamas S. Jakeliūnas nuvažiavo į Švediją ir sulaukė apšvietimo. Švedijos centrinio banko vadovas Stefanas Ingvesas, kartu esantis ir TVF valdytojų taryboje, S. Jakeliūnui papasakojo Lietuvos krizės aplinkybes ir kad mūsų šalis padarė išmintingą sprendimą nesiskolindama iš TVF.
S. Jakeliūno komentaras po susitikimo su S. Ingvesu: „Kadangi jis dirbo ir TVF, tad ir apie skolinimąsi aš paklausiau, sakau, mes čia brangiai skolinomės, kaip tai jūs vertinate? Na tai atsakymas labai įdomus – teisingai, kad nėjote į TVF.“
Dar kartą – Lietuva nesiskolindama iš TVF bei vykdydama aktyvią fiskalinę bei ekonomikos skatinimo politiką įveikė krizę žymiai greičiau ir su žymiai mažesniu akumuliuotu BVP kritimu. Lietuvos rezultatas buvo geresnis nei Latvijos, kuri skolinosi iš TVF ir netgi geresnis nei tvarkingai iki krizės savo finansus prižiūrėjusios Estijos. Nesikreipimas į TVF Lietuvai leido išvengti devalvacijos, taip pat galėjome taikyti lanksčias finansines ir ekonomines priemones finansų konsolidavimui ir ekonomikos skatinimui.
Dar 2011 m. pats Tarptautinis valiutos fondas ataskaitoje pripažino, kad Lietuva su ekonomine krize susitvarkė puikiai. 2011 m. TVF misijos Lietuvai vadovas Jamesas Morsinkas teigė: „Prieš porą metų žmonės buvo labai skeptiški dėl Lietuvos, ir tai, kad Lietuva susitvarkė, ir susitvarkė labai sėkmingai, manau, kad tai sustiprino žmonių pasitikėjimą.“
Vienas papildomas smulkutis faktas, iliustruojantis Seimo archeologų nesiorientavimą laike ir erdvėje. 2009 m. žiemą, Vyriausybei priimant sprendimą nesiskolinti iš TVF, I. Šimonytė dar net nebuvo finansų ministre. Šiai ministerijai vadovavo A. Šemeta, kurį 2009 m. rudenį, kai šis išvyko dirbti į Europos Komisiją, pakeitė I. Šimonytė. Tad net jeigu sprendimas dėl nesiskolinimo iš TVF būtų buvęs blogas – nors visi objektyvūs faktai rodo, kad tai buvo išmintingas sprendimas – dėl jo reikėtų kaltinti ne I. Šimonytę, nes priimant sprendimą ji net nebuvo Vyriausybės narė.
Pastarasis S. Jakeliūno fiasko tik parodo, kad valdančiųjų krizės tyrimo komisijos, „Vilibor“ tyrimai ir visa kita yra visiškas bullshit – akivaizdžiai rinkimams sukurptos iniciatyvos. O politinių archeologų rinkimų proga keliami klausimai apie permokėtas palūkanas ar nesikreipimą į TVF turėtų būti uždaryti kartą ir visiems laikams.